Full text of "Su Jakštu per pikto laukus; Pikto naikinimas ir Iljinas"

See other formats

VYSKUPAS 


PETRAS PR, M Očys 


Si Jakšt per pikto laukus 
Pikto naikinimas ir Iljinas 


KAUNAS -- — => — — — — 1997 ———— ——> — METAI 


Atspausta iš „Tiesos Kelio“ ir „Židinio“ 
Spaudė „Šviesos“ spaustuvė, Kaune, Jakšto gsvė 2 telef. 2-66-65- 


PRAKALBA 


Leisdamas į žmones šitą pripuolamų pastabų apie Piktą 
brošiūrėlę, pirmiausia jaučiu savo malonią pareigą padėkoti „Tie- 
sos Kelio“ ir „Židinio“ Redakcijoms, nes tik jų dviejų malo- 
ningumu tas išleidimas galėjo įvykti. 

Dėkoju taip pat ypatingai gerbiamam A. Jakštui už jo pa- 
stabas, dėl kurių mano leidinys pasidaro žymiai vertesnis. 

Jakštas atkreipė dėmesį į mano pareikštąją mintį, kad pik- 
tųjų Dievo tvarką ardančių jėgų galas yra „ne išnykimas, bet 
bejėgė prostracija“. Neiškenčiu nepridėjęs, kad toji prostracija 
negali būti rami, bet turi būti nepatenkinta savimi ir visu kas 
yra. Tos jėgos, turėdamos atmintį ir protą, atsimins savo bu- 
vusią galybę ir supras jos vartojimo blogumą. Iš to tų jėgų są- 
monėje turės kilti neapsakomai skaudus savęs smerkimo jaus- 
mas. Jis bus nepakenčiamas ir dėl to jis ieškos priemonių pa- 
naikinti save. Kitų ardymo geismas, netekęs išorinio objekto, 
virs savęs žudymo geismu. Nė jokia ugnis neturi tiek galios 
įskaudinti, kiek šis savęs žudymo nenykstantis ir neįuykdomas 
geismas. Šita buitis neišvengiamai turi tekti visiems asmenims, 
savąsias jėgas pavartojusiems ardymo tikslams. Manau, kad tos 


buities neišvengs blogieji žmonės, nei blogosios grynos dvasios. 


Telšiai 1937. II. 2 + Petras Pr. Būčys, M. I. C. 


SU JAKŠTU PER PIKTO LAUKUS 


1. Šis tas apie veikalą 


Lietuvos mokslininkų ir laikraštininkų patrijarkas A. Jakštas, 
t. y. prelatas Aleksandras Dambrauskas, pernai atspausdino vei- 
kalą: „Pikto Problema“. Trisyk skaitydamas tą knygą vis jau- 
čiausi lyg dalyvaująs proto puotoje, maitinančioje sielą, ne kūną. 
Antrukart skaitydamas radau žinių ir minčių, kurių buvau nepaste- 
bėjęs pirmuoju skaitymu. Taip paprastai biina skaitant ypatingai 
gilaus proto kūrinius, nes vienu kartu negalima apimti visą jų 
turinio gausybę. 

„Jakšto veikalas yra ne vien minčių, bet ir jautrios aukštais 
idealais gyvenančios širdies padaras, papuoštas lakios poeto vaiz- 
duotės. Pikto problemai gvildenti autorus pasirinko pašnekėsio 
formą, nes ji judresnė ir gyvesnė už vientisą dalyko dėstymą. 
Šeši aukšto mokslo žmonės, bevasarodami Giruliuose, septynis 
kartus suseina pasišnekėti apie septynias pikto problemas, ku- 
rios kai kam gali priminti Apreiškimų Knygos (Apokalipsės) di- 
delį „rausvąjį slibiną, turintį septynias galvas“ (Apr. 12,3). Auto- 
rius, rasi, nemanė apie šv. Jono Evangelisto aprašytąją baisybę, 
bet aš sakyčiau nedvejodamas, kad piktas yra iš tikrųjų slibinas 
su septyniomis galvomis. 

Jakštas neslėpė pikto baisumo, tačiau parašė ne niūrų pesi- 
mistinį veikalą, bet patiekė mums giedrios, kaip vasara, ramybės 
knygą, kurioje viešpatauja tikrenybė, kad geras nugali piktą. Be- 
veik kiekviename pašnekėsyje randame ne tik rimtų protinių svars- 
tymų, bet užtinkame ir gamtos vaizdelių. Jie trumpi ir ryškūs, 
kaip mūsų liaudies dainose. Šiai pora pavyzdžių: „Saulė, lyg mie- 
la močiutė, gausiais spinduliais švelniai glostė ir baltą pajūrio 
smėlį, ir žalią Girulių mišką, ir paraudusius žmonių veidus. Leng- 
vo vėjelio suraukšlėtas jūros paviršius siuntė krantui savo vėsų 
dvelkimą“ (P. P. 14 p.). Kitu atveju: „Pajūrio smėlys atrodė lyg 
nematomo sargo dailiai nušluotas ir išlygintas. Kur nekur juo- 
davo bangų išmestos vandens žolės — vienintelės praužusios 
audros liudytojos. Tolumoj Klaipėdos link matėsi jūros krantan 
ištrauktas žvejų laivas“ (ib. 90). Poetiška yra padėka Dievui ne 
vien už saulę, bet ir už debesis bei lietų (196 p.). Gana daug 
yra citatų lietuviškų, kartais ir svetimų eilių. Nesykį jos yra pa- 
ties Jakšto sukurtos, ar išverstos. 


= 


Tūla gabi ir aistringa mergaitė užgimė, arba dėl ligos užau- 
go kuprota ir liko neištekėjusi. Jai rodėsi, kad teka esanti laimė, 
tekusi kitoms daug mažiau vertoms, nes mažiau proto ir širdies 
turinčioms. Talentingoji, bet nelaimingoji mergaitė jautėsi Dievo 
nuskriausta ir pyko ant Jo. Mūsų raštijoje iki 1935 m. nebuvo 
veikalo, išaiškinančio, kad ne Dievas yra to ir kitų blogumų 
priežastis. Dabar, Jakšto kūriniui išėjus, viena stambi mūsų lite- 
ratūros spraga jau užtverta. Kaip raminantis vaistas kenčiančiam 
ligoniui, taip „Pikto Problema“ tiekia paguodos kiekvienam, kam 
kūną, širdį, ar sielą sopa. Teologai turi ypatingai įvertinti tos 
knygos skaisčią ir tvirtą ortodoksiją, su kuria sutaria plati gam- 
tininko erudicija ir naujausios filosofijos pažiūrų žinojimas. 

Rengdamasis supažindinti skaitytoją su Jakšto veikalu, reiš- 
kiu pageidavimą, kad, prieš skaitant mano straipsnį, kiekvienas 
perskaitytų Jakšto knygą, kadangi ji parašyta pašnekėsio formo- 
je, tai gali kilti abejonės, ar kalbančiojo nuomonė reiškia auto- 
riaus mintį, ar priekaištą jai. Šitame straipsnyje aš bandysiu žy- 
mėti tas mintis, kurias laikau Autoriaus tezėmis. Jų didumą pri- 
pažįstu ir aš. Kartais aš pareikšiu savo nuomonių ne visai su- 
tampančių su Jakšto mintimis. Kai kada aš išreikšiu tas mintis, 
kurių jis neparašė, bet jos kilo manyje, jo veikalą beskaitant. 


2. Plačiai pastatytas pikto esmės klausimas 


Pirmame pašnekesyje dalyviai tveria septyngalvį pikto slibi- 
ną Už pačios aršiausios galvos— už jo esmės. Ją jie nustato in- 
dukcijos pagalba, pirmą prisimindami įvairias pikto rūšis. Paš- 
nekėsio dalyviai pasirodo daug skaitę filosofų, literatų ir teologų 
anglų, prancūzų ir lotynų kalbomis taip tolimų vienas kitam, 
kaip Tomas Akvinietis ir Carlyle. Į diskusiją įeina patrologija ir 
istorija, jau nekalbant apie teologiją ir Šv. Raštą. Kiekvienas da- 
lyvis skyrium į pašnekesį įneša tiek erudicijos, kad visai teisėtai 
galėtų pasidžiaugti ir pasigirti jos daugumu. Bet mes žinome, 
kad visos tos erudicijos yra viena Adomo Jakšto erudicija, pa- 
skirstyta į šešias dalis. Iš to galime numanyti, kaip didi ji yra. 
Teologas Serafinas gerai naudoja šv. Banaventūros veikalus, o 
rusas Ivanovas puikiai žino rusų mokslininkų raštus; pagaliau 
(Ginčys, išeina iš savo racionalistinės srities į matematikos pa- 
saulį. Taigi pikto esmės problemai išspręsti pavartota nepapras- 
tai daug įvairios rinktinės medžiagos. Gal dėl to, kad sęstu, aš 
nematau jaunuose mūsų mokslininkuose tokios plačios ir tokios 
įvairios erudicijos, kaip Jakšto. 


PR po 


Nustatęs pikto esmę, kad tai yra nebuvimas gero ten, 
kur jis turėjo būti, Jakštas nurodo, jog piktas yra ne iš Dievo 
tik iš blogai pavartotos sutvėrimų laisvosios valios. Prie tos, 
Jakšto išreikštosios, tiesos aš norėčiau pridėti, kad piktas yra 
Dievo kūrinių ardymas. Tiktai asmens: angelai, velniai ir žmonės, 
gali ardyti Dievo sukurtąją tvarką, nes jie turi laisvės ir jėgos. 
Gerieji angelai savo jėgų nevartoja tai tvarkai ardyti; belieka du 
pikto šaltiniai, dvi blogosios valios: velnio ir žmogaus. 


3, Epikūras ir pikto problema 


Antrame pašnekėsyje buvo svarstomas klausimas, kamgi 
Dievas, būdamas visagalis, leidžia savo nedoriems kūriniams: 
žmonėms ir velniams, gaminti piktą? Keinis prie to pridėjo dar 
ir tas pikto rūšis, kuriose nematyti nei žmonių, nei piktųjų dva- 
sių įsikišimo. Keinis primena Epikūro protavimą, įrodinėjantį, būk 
Dievo nėsą. „Jei yra Dievas, tai pikta neturėtų būti; 0 jei yra 
pikta, tai Dievo neturėtų būti („Pikto problema“ 42). 

Minčius nukreipia pašnekėsį į pesimizmo ir optimizmo te- 
orijų kritiką, o Ivanovas įrodinėja, kad Dievas nekaltas už Keinio 
minėtąsias pikto rūšis, peikdamas antropomorfizmą pažiūrose į 
Dievą. Ivanovas nepasako, kad beveik visi, kurie kritikuoja Dievą 
ardo Jo veiksmus, ypatingai stipriai laikosi autropormortizmo, 
bet taip yra. Grynai teologinė arba griežtai filosofinė Dievo są- 
voka priekaištams neliečiama, arba bent neįkandama. 

Paminėjęs, kad su skausmu ir piktu dažnai būna susijusių 
stambių gerumų, kad Dievas iš pikto neretai išveda nuostabiai . 
daug gero, kad visiškas pikto panaikinimas virstų sutvertųjų va- 
lių laisvės panaikinimu, Jakštas kreipia dėmesio į p. Maceinos 
iškeltą pažiūrą, jog piktas yra nenormalumas pasaulyje. „Bet Šis 
nenormalumas nėra nė būtinas, nė galutinis“ (49 p.). Šitame da- 
lyke gana nauja ir labai įdomi yra mintis, kad žmonių ir gyvulių 
kentėjimus riša bendras abejiem solidarumas, apimąs visa, kas 
pasaulyje. Besvarstant tuos dalykus, beminint nesveikų ir nenor- 
malių vaikų gimimą, užmiršta Keinio iškeltoji Epikūro mintis. 
Taip pirmoji šio antrojo pasikalbėjimo dalis toliau gvildeno va- 
karykščios dienos temą. 

Keinis primena dalyviams, kad Epikūro nuomonė likusi ne- 
liesta, ir jėzuitas Serafinas tuč tuojau ima jį kritikuoti, naujoviš- 
kai pakartodamas Laktancijaus protavimą, išro dantį Epikūro nuo- 
monės silpnumus. Keinis gina Epikūrą. Tame dijaloge, rodos, 
ne viskas yra imta iš Laktancijaus. Tėvo Serafino, geriau sakant, 


ep. TR 


Adomo Jakšto originali yra mintis, kad Dievas blogą naikina ne 
tada, kada kas iš šalies "to panori, ar pareikalauja, 0 savo nu- 
statytoje laiko kategorijoje, nes ir pats piktas yra įvykęs laiko 
kategorijoje. 

Prie šito svarbaus dalyko norėčiau ir aš savo nuomonę 
pridėti. Epikūro protavimas yra aprijorinis ir dramatizuotas. Jis 
sustatytas iš sąvokų, kurių plotmė (extensio) nėra tiksliai nusta- 
tyta. Tokio protavimo poveikis į eilinį inteligentą gali būti gana 
smarkus, bet tas poveikio smarkumas lygiai taip pat, kaip ir de- 
magoginio sakinio pasisekimas, anaiptol nereiškia mokslinės jo 
vertės, nė loginio nuoseklumo. Rimtam filosofui nedera siekti 
tokių poveikių ir pasisekimų nė tuo tikslu, kad tiesa turėtų dau- 
giau garbintojų. Jis turi tenkintis tuo, kad pažymi protavimo 
silpnybes ir spragas, kurios padaro, jog protavimas nebepasie- 
kia tiesos. 

Epikūro protavime yra nemažiau dviejų tokių silpnumų. 
Pačiame protavimo dugne glūdi neišreikštoji mintis, kad Dievo 
nėsą. Šitą mintį pripažinus, reikia pripažinti, kad ne Dievas yra 
pikto priežastis. Bet pripažinus, kad piktas yra ne iš Dievo, ne- 
galima Dievo kaltinti už tai, kad pikto yra. Nekaltinant Dievo 
už pikto esimą, tuomi esimu negalima įrodinėti, kad Dievo nė- 
są. Kiekvienas protavimas, kuris, nuosekliai tęsiamas tolyn savo 
nustatytaja kryptim, paneigia savo pagrindą, yra klaidingas, nes 
neigia tai, ant ko stovi. 

Antrasis to protavimo silpnumas yra tas, kad piktam atsi- 
radus laiko kategorijoje, reikalauja tą piktą panaikinti be laiko 
kategorijos, kitaip sakant geidžia, kad nebūtų nė vieno akimirs- 
nio, susijusio su piktu. Tas geismas yra lygus norui, kad blo- 
gas laisvos valios pavartojimas neturėtų blogo vaisiaus arba, 
kad valia negalėtų būti blogai pavartota, Bet norėti, kad blogai 
pavartotoji valia neturėtų blogų vaisių, reiškia norą, kad blogu- 
mas nebūtų blogas. Noras, kad laisvoji valia negalėtų būti pa- 
vartota blogai, reiškia norą, kad laisvė nebūtų laisva. Protavi- 
mas su šitokiais prieštaravimais yra nepakenčiamas rimtos min- 
ties darbuose. 

Protavimuose, kurie sudaro smarkaus įspūdžio klausian- 
čiam jų, paprastai tebūna tik dalis klaidinga, bet ne visas prota- 
vimas perdėm. Įspūdžio stiprumas susidaro iš žymaus kiekio 
tiesos, pavartotos klaidingam protavimui sudaryti. Išskiriant klai- 
dą iš tokio protavimo ir paliekant jame tiesą, užpildant pašalinto- 
sios klaidos vietą, įdėjus į ją tiesą, galima gauti visai gerą išvadą. 


E Te 


Epikūro protavimas šlubuoja dėl to, kad pikto problemoje 
nepaiso laiko kategorijos. Tą protavimą taisant, reikia įvesti į jį 
laiko kategoriją. Pakartokim Epikūro protavimą taip, kaip jį Jakš- 
to veikale išreiškė Keinis. 10 „Arba Dievas nori panaikinti piktą 
ir negali; 20 arba Jis gali tai padaryti ir nenori, 30 arba negali ir 
nenori, arba 49 pagaliau Jis ir nori ir gali tai padaryti“ (o. c. 42). 
Turime keturis „jei“, kurie apima visas galimybes. Užtenka laiko 
kategoriją įvesti į ketvirtąją galimybę ir ji gaus išvadą: Dievas 
gali ir nori panaikinti blogos sutvėrimų valios pagamintą piktą 
po to, kaip tas piktas pasireiškia ir tuo laiku, kada iš to pikto 
jau yra padaryta tiek gero, kiek galėjo pasidaryti. Dievas yra 
galingas, kad ne vien iš nieko, bet ir iš pikto nori ir gali pada- 
ryti gera. 

4, Sąranga piktui!) panaikinti 


Apsidirbus su teorija, dar lieka fakto klausimas: ar Dievas, 
iš tiesų, daro ką nors piktui panaikinti? Girulių „Grožio“ villos 
vasarotojai mini daug įvairių pavyzdžių gero išdygstančio iš 
pikto. Jie tai daro po to, kai Keinis priminė Epikūro protavimą, 
prieš imant tą protavimą gvildenti teoretiniu būdu. Skubotai 
skaitančiam tai galėjo rodytis lyg nutolimas nuo temos, bet iš 
tikrųjų tai buvo tiesioginio atsakymo netiesioginis paruošimas. 
Šita smulkmena gali būti įdomi tam, kas tyrinės prelato A. Dam- 
brausko mokslinio darbo metodus. 

Aš tų metodų dabar netyrinėju, bet grįžtu prie klausimo, 
ar Dievas iš tikrųjų naikina piktą? Susyk pasisakau, kad taip. 
Naikindamas piktą laiko kategorijoje, Dievas surengia tokias są- 
lygas, kad jose ir laisvė lieka ir piktas išnyksta. Leidimas blo- 
gos valios pagamintam piktui pasireikšti yra labai gera priemo- 
nė tai laisvajai valiai įtikinti, kad kenksminga yra vartoti savo 
jėgas blogai. Šalia to yra visa didelė santvarka priemonių piktui 
naikinti, kuri nepavartoja Dievo jėgos sutvėrimų valios laisvei 
priversti. Tą santvarką Dievas sudarė ir apreiškė krikščionijai; 
kad ši skelbtų ją visiems. 

Kiekvienam sutvertam asmeniui, gavusiam proto ir laisvos va- 
lios su jėga, yra taip pat duota laiko, kad tas asmuo parodytų, ar 
jis gerai savo laisvę vartoja, ar blogai. Parodymo, arba apsispren- 
dimo laikas žmogui yra taip ilgas, kaip jo kūno gyvenimas. Kū- 
nui mirus, padorioji siela turi galimybės ir pareigos panaikinti 

1) Aš rašau piktui, ne piktam dėl to, kad šitoje vietoje „piktas“ yra 
daiktavardis. 


visą piktą, kurį ji yra padariusi, begyvendama apsisprendimo 
laiką. Tai vadinasi skaistykla. Ji yra skaudi, nes savo padarytojo 
pikto naikinimas eina pačios nusikaltusios sielos lėšomis. Jei 
tebūtų tik vienas teisybės dėsnis, tai mirusiųjų vėlės neturėtų 
galimybės panaikinti savo padarytąjį piktą, nes kas buvo, tai 
negali virsti nebuvusiu.  Galingoji Dievo meilė taip sušvelnino 
teisybės dėsnį, kad nusikaltusioji siela galėtų atsverti, atitaisyti 
ir tuo panaikinti savo padarytą piktą. Tą galimybę teturi tik sie- 
los, nepanaikinusios savo laisvos valios sąryšio su Dievu. Tas 
sielas pavadinau padoriomis. Jos tebeturi savyje teisybės ir mei- 
lės potraukius, kuriuos laisvu savo veiksmu kreipia į Dievą. 
Sutvėrėjo absoliutė galybė sudaro galimybę joms panaikinti jų 
pačių padarytą piktą. Tos galimybės neturi vėlės, paneigusios 
Dievą ir teisybę, nepanaikinusios savo sąryšio su savo padary- 
tu piktu. Jos lieka su tuo piktu ir kenčia jo nelabumą, bet tas 
kentėjimas nevaisingas. Jo nebevaisina ta meilė, kuri turėtų būti 
tarp sutvėrėjo ir sutvėrimo. Ji yra laisvos sutvėrimo valios ap- 
sisprendimu panaikinta galutinai ir amžinai. Tai yra pragaras. 

Neišmintingoji polemika apšmeižė skaistyklą ir kitus su ja 
susijusius dogmatus: indulgencijas, arba atlaidus, kurie nusikal- 
tusių žmonių padorioms vėlėms palengvina jų padaryto pikto 
naikinimą. Tebegyvenančių kūnuose sielų bendradarbiavimas su 
mirusiųjų padoriomis vėlėmis labiausiai naudingas šioms pasta- 
rosioms, nes gerieji gyvųjų darbai: maldos, Mišių aukos, ypač 
tobulėjimo pastangos, meilingi labdarybės darbai ir nesuskaito- 
mas kitų gerų darbų įvairumas lengvina ir trumpina mirusiems 
atsiskaitymą su jų pačių padarytu piktu, kitaip sakant, jo panai- 
kinimą. Tą uždavinį atlikusi vėlė pakyla į amžinąją nesudrums- 
čiamą laimę, kuriai ji ir buvo skirta, kai Dievas jai davė esimą ir 
laisvę. Turėdama tas priemones savo padarytam piktui panai- 
kinti, vėlė turi ir pareigos naudotis jomis. Ši pareiga eina iš 
pareigos nedaryti pikto ir atitaisyti jį. 

Danguje esantieji ištikimieji angelai ir gerame nusistovėju- 
sieji žmonės jau nebegali blogai pavartoti savo laisvės, nors ją 
turi didesnę ir geresnę kaip kadanors pirmiau. Tas jų laisvės įsišak- 
nėjimas gerame eina iš jų pačių pilnai laisvo noro, paremto didžiu, 
daugiausiai naudingu, bet dažnai ir skaudžiu, bet juo tvirtesniu 
ir laimingesniu praeities patyrimu. Šventųjų žmonių vėlės, nebu- 
vusios skaistykloje ne silpniau yra įsišaknėjusios gerame, nes 
jos, dar tebegyvendamos, su kūnais, jau buvo tobulai atlikųsios 


E Es 


tą įsišaknėjimo darbą ir visiškai panaikinusios piktą, jei jį buvo 
kada nors padariusios. 

Blogas laisvos valios pavartojimas yra ne tik pikto versmė, 
bet taip pat ir nuodėmė. Nuodėmės naikinimas yra pikto naiki- 
nimas. Tuo tikslu Kristus yra atėjęs šį pasaulį. Išganytojas 
Pats naikino nuodėmes, atleidinėdamas jas, ir atleidimo galią su- 
teikė dvasiškijai. Visa dorinė krikščionybės mokslo dalis yra tie- 
sioginė priemonė kovai su nuodėme ir su piktu, einančiu iš jos. 
Dogmatinė krikščionybės dalis yra ne kas kita, kaip tik dorovės 
mokslo šaknys, įleidžiamos į tikinčiųjų protus. Ir ji tat yra prie- 
monė nuodėmei bei piktui panaikinti. Visi sakramentai, ypač V. 
Jėzaus Kūno ir Kraujo bei atgailos, yra susiję su nuodėmių ir 
jų blogųjų vaisių naikinimu. Visa pastoracija, visa vienuolijų 
veikla tarnauja tam tikslui, kuriam V. Jėzus nesigailėjo aukoti 
Savo gyvybę. Trumpai sakant, Dievo sudarytoji piktam naikinti 
santvarka yra daugiau kaip milžiniška. Ji apima kūnų, sielų, 
vėlių ir angelų gyvenimą. Juk angelai sargai savo pareigas eina 
tam, kad nuodėmės, atseit piktas neįvyktų, ar mažėtų. 

Taigi yra aiškus ir didis faktas, kad Dievas piktą naikina, 
Žmonės yra ne tik prileisti, bet ir įpareigoti tame naikinime daly- 
vauti. Dalyvavę pikto gaminime, jie turėtų lengvai suprasti savo 
pareigą dalyvauti pikto naikinime. Gaila, kad mūs šviesuoliai ne- 
supranta šito krikščionijos uždavinio. Reikia pridėti, kad ir krikš- 
čionių tarpe tik viena Katalikų Bažnyčia tą uždavinį tesupranta. 
Deja, mūsų žemėje net ir dvasiškija permažai apie šitą uždavinį 
mąsto ir neganėtinai jį vykdo. Retas kuris kunigas jaučiasi esąs 
įkinkytas į garbingą pikto naikinimo sąranga. Atlikę savo nuo- 
dėmių išpažintį ir gavę išrišimą, susyk nusiramina pasauliečiai 
ir kunigai, nepamąstydami apie tą veiksmo sąryšį su plačiaja 
pikto problema. 

5. Bolševizmas 


Trečiasis Girulių vasarotojų pašnekėsys pavadintas: „Di- 
džiausiojo pikto kalvė — bolševizmas“. Aišku, kad tai yra tezė. 
Aš vis tiktai pažymėčiau, kad ji nėra didžiausioji pikto kalvė, Ži- 
note žinau, kad bolševizmas yra daug pikto padaręs ir dar dau- 
giau jo ruošia, bet nesakyčiau, kad jis yra didžiausia pikto kalvė. 
Dvi yra pikto kalvės: viena — tai blogos piktųjų dvasių valios 
piktui vartojama jų jėga, antroji — tai blogos žmonių valios blo- 
gumon pakreiptoji jų jėga. Piktųjų dvasių jėga ir protas yra di- 
desni už žmonių jėgą ir protą, dėlto piktų dvasių protas ir jėga 


o 


daugiau gamina pikto už tą visa, ką padaro visas visų žmonių 
nelabumas. Bolševizmas yra tik jo dalis. 

Žmonių giminėje kartojasi jos jėgų pakrypimas į pikto ga- 
mybą, kurią sudaro blogoji valia, proto klaidos vedama. Jau už- 
geso Trisdešimties Metų Karo sukurtieji gaisrai, jau susigėrė 
į žemę jo išlietasis kraujas, jau nebevaitoja sužeistieji, jau už- 
miršti žuvusieji. Bet tą karą mačiusioji savo akimis gentkartė 
tikėjo ir sakė, kad tai didžiausia pikto kalvė. Dar senesnės ir la- 
biau nuo mūs nutolusios valdiečių bei albigiečių riaušės. Jos taip 
pat anų laikų žmonėms rodėsi didžiausioji pikto kalvė. Taigi A. 
Jakštas gerai daro nevadindamas bolševizmo didžiausiąja pikto 
kalve, bet sakydamas, kad ji esanti didžiausiojo pikto kalvė. 

Sustatę greta: albigiečių riaušes, Trisdešimties Metų Karą 
ir bolševizmą, aiškiai matome, kad vėlesnysis pikto antplūdis yra 
didesnis ir aršesnis už savo pranokėją. Maždaug trys toki pikto 
antplūdžiai buvo paskutiniame tūkstantyje metų. Tat ir piktas au- 
ga ir kartojasi. Tobulėja žmogaus protas, didėja jo jėgos, 0 va- 
lios blogumas neišnyksta. Tiksliau pavartodama didesnes prie- 
mones blogoji žmogaus valia daugiau ir didesnio pikto pagamina. 
Praeis dar keli šimtai metų, ir žmonių giminė gaus pergyventi 
pikto laikus, didesnius už bolševizmą. 

Jei kas nors būtų pasakęs šitą pastabą trečiajame Girulių 
pašnekėsyje, tai, nesant Keiniui, Ginčys būtų pažymėjęs, jog Dievo 
sudarytoji piktui naikinti sąranga savo tikslo nepasiekė ir nepa- 
siekia. Bet jis nebūtų galėjęs pridėti: „Ir nepasieks“. Dievo duo- 
toji pikto naikinimo sąranga tiek jo panaikina. kiek atitaiso valių, 
kiek protų atitraukia nuo klaidos, kiek jėgų pakreipia tinkamąja 
kūrybos kryptim, atitraukdama nuo ardymo krypties. Didėja ar- 
dymas, bet didėja ir kūryba. Po albigiečių riaušių užėjo XIII šimt- 
mečio klestėjimas, po Trisdešimties Metų Karo buvo kūrybinės 
gerovės ilgas laikotarpis, geroji sąranga išars bolševizmo su- 
spardytus kupstynus ir ant jo griūvėsių užaugins šviesios lai- 
mingos kūrybos javus su žiedais ir vaisiais. Piktui naikinti są- 
ranga netaip yra sudaryta, kad sustabdytų gimimą žmonių, tu- 
rinčių laisvą valią ir galinčių pagaminti pikto. Jie gema, jų skai- 
čius didėja, jų veikla padaro daugiau ir aršesnio už senąjį pikio. 
Bet jo naikinimo santvarka veikia ir sutrukdydama daugelio ne- 
naudų sumanymų įvykimą, galutinai atitaiso įvykusį piktą. 

Galutinas pikto panaikinimas žmonėse įvyks tada, kada pa. 
skutinis žmogus nustos alsavęs, kada visi žmonės jau bus pe- 
rėję į tas Dievo parengtas sritis, kur nėra klaidos. Jos nėra nei 


151 


danguje, nei pragare. Pikto veiksmams išsibaigus žmonėse dar 
nebus pikto pabaiga. Jis dar liksis dvasių srityje, nes ten dar 
tebebus blogos valios ir blogai pakreiptos jėgos. Kiekviena jėga 
veikdama eikvoja save ir silpnėja, bet buitis nevirsta nebuitimi | 
Blogai kreipiamos jėgos susilpnėjimas yra gero laimėjimas.  Di- 
desnis už jį bus tas, kad piktosios jėgos, žmonėms paliovus gy- 
venti dabartiniu žemės gyvenimų, neturės ką ardyti. Jos sukryps 
į tarpusavę kovą ir dar labiau susilpnins save. Ne išnykimas yra 
jų galas, bet bejėgė prostracija. 

Gaila, kad trečiame pašnekėsyje nedalyvavo Keinis, kuris 
kitais atvejais atstovavo bolševizmo pažiūroms. Pašnekėsyje apie 
bolševizmą jo atstovui labiausiai priderėjo būti ir bolševizmo gy- 
nėjo pareigas eiti, bet autorius jam leido su kauniečių ekskur- 
sija garlaiviu išvykti į Nidą (58 p.). Aš tą išvykimą apgailestauju, 
bet suprantu. Jakštas nesijautė tiek pažįstąs bolševizmo pažiūras, 
kad būtų galėjęs tinkamai aprūpinti jo gynėją. Taip susidarė ap- 
kaltinimas be gynėjo. Bolševizmas yra didelėmis nelaimėmis api- 
pinta klaida, bet ir šmeižtų prieš jį paleista taip-pat tokia baisi 
daugybė, kad sunku viską ir beapimti. Taigi bolševizmo gynėjo 
juo labiau reikėjo pašnekėsyje apie bolševišmą. Bet nė aš nesi- 
ruošiu imtis bolševizmo gynėjo darbo. 

Pašnekėsio ištarmė stipriai smerkia bolševizmą. Negali sa- 
kyti, kad tai darytų be pagrindo. Ištarmė paremta Markso ir Le- 
nino veikalais, bei kovojančiųjų bedievių sąjungos statistika. Tie 
dalykai tiek yra svarbūs, kad žymiai pateisino Keinio nebuvimą 
pašnekėsyje. Juk, dalyvaudamas jame, bolševizmo gynėjas būtų 
buvęs priverstas, aiškių faktų akivaizdoje, griebtis paprastų ir pla- 
čiai bolševizmo vartojamų priemonių, kurios padorioje, gerai išau- 
klėtoje draugijoje nepakenčiamos.  Skandalo sukėlimas yra prie- 
monė dėmėsiui nukreipti į šalį, kai kaltės įrodymai gniuždo kal- 
tininką savo aiškumu. Jakštas, matomai, malenėjo veikiau rašyti 
apie bolševizmą be jo gynėjo, kaip į savo veikalą įtraukti skan- 
dalo aprašymą. Visa tai suprasdamas, aš bet-gi būčiau pageida- 
vęs rasti ir bolševizmo gynėją pašnekėsyje apie sistėmą, viešpa- 
taujančią Rusijoje. 

6. Karas 

Ketvirtasis pašnekėsys buvo apie karą. Apie tą baisenybę 
Girulių vasarotojai kalbėjosi, sėdėdami luote ir besikilnodami po 
ramią jūrą šiltoje vasaros dienoje. Iš jų pašnekėsių išeina šitos 
tezės: 1) Karas — žiauriausioji piktenybė (90 p.); 2) Jis teleisti- 
nas tik vienu atveju, būtent, kai jis atsako visoms teisingo karo 


14 


sąlygoms (107 p.). Tos sąlygos išdėstytos kiek pirmiau; 3) Net ir 
teisingiausiame kare reikia vengti nereikalingo priešų žudymo 
(108 p.); 4) Žmonija daugiau laimėtų, jei karo teisingumą spręstų 
teologai, ne generolai ir ministeriai (109 p.); 5) Popiežius išmin- 
tingai daro, kad nesiima sprendėjo pareigų iškylančiuose karuose 
(110 p.); 6) Karus iš pasaulio pašalinti galima, tik reikia kitaip 
pertvarkyti žmoniją (111 p.); 7) Tam tikslui reikia pirmiau supa- 
dorinti ir sukrikščioninti tarptautiniai santykiai (111 p.); 8) Mo- 
tinos, auklėdamos vaikus, turėtų neduoti jiems nieko, kas pri- 
mena karą (107 p.); 9) Be to, reikia imtis penkių priemonių ka- 
rui retinti, mažinti, švelninti, būtent: a) tarptautinio tribunolo, b) 
tarptautinio statuto, c) veikimo į susikivirčijusius, d) juridinio 
smerkimo; e) blokados ir visiško santykių nutraukimo (114 ir 
115 p.); 10) Karas yra ne Dievo, bet žmonių padaras (116 p.); 
11) Tačiau jis yra Dievo botagas už nedorybes (117 p.); 12) Kau- 
nas jau yra užsipelnęs tą botagą (118 p.). 

Rasi, ne visos tos tezės yra vienaip svarbios mokslui. Pas- 
kutinė išrodo veikiau skaudus epizodas ir įspėjimas, kaip pasi- 
ketinimas įrodinėti, bet dėl viso ko paminėjau ir ją. Juk iš tiesų 
ir šitame pašnekėsyje Autorius reiškia daug gilių minčių ir tei- 
kia daug svarbių žinių. Tačiau kaikuriems išsireiškimams neno- 
rėčiau pritarti. 

Jakštas rašo: „Religijos srityje popiežiai visai neturi auto 
kratiškų teisių. Juos varžo Šv. Rašto ir Padavimo normos. Taigi 
ir savo tariamąjį draudimą kariauti jie turėtų išmotyvuoti, pa- 
remti Šv. Rašto tekstais ir visuotiniu šv. Tėvų mokslu. Bet Šv. 
Rašte griežto uždraudimo kariauti nėra“ (110 p.). Tiesa, kad po- 
piežiai nėra autokratai; tiesa, kad jie turi žiūrėti Šv. Rašto ir Baž- 
nyčios "Tėvų mokslo, bet ir Šv. Rašte ir Bažnyčios Tėvų moksle 
yra labai daug vietų, rodančių, kad nedoras veiksmas, ypač žmo- 
gaus užmušimas yra nedoras ir neleistinas. Negalėdamas drausti 
neteisingai užpultajam gintis, kiekvienas žmogus ir popiežius ga- 
lėtų paskelbti, kas yra neteisingasis užpuolikas. To užpuoliko 
sąžinėn turėtų eiti visa atsakomybė už visus abiejų kariaujančių 
pusių padarytus blogumus: gyvybių ir turtų sunaikinimus, klas- 
tas, apgaulės, vargus ir kitką, pavartotą karo tikslams. 

Tvirtai tikiu, kad popiežius gerai ir išmintingai daro nekiš- 
damas savo ištarmių į tarpą kariaujaučių, bet tas nesikišimas nė- 
ra nei iš Šv. Rašto, nei iš Bažnyčios Tėvų mokslo. Popiežiaus 
nesikišimas eina iš to, kad karas yra pasaulinio pobūdžio valsty- 


a 


bės dalykas. Tos rūšies dalykus popiežiaus jurisdikcija liečia ne: 
tiesiog iš Dievo gautomis galiomis. Tiesiog iš Dievo eina šitos 
trys galios duotos Bažnyčiai ir popiežiui, kaipo jos galvai, bū- 
tent: a) Evangeliją skelbti, b) Sakramentus dalinti, c) tikybinį žmo- 
nių gyvenimą tvarkyti, 

Pats Išganytojas nesiėmė grynai ekonominio uždavinio pa- 
dalinti dviem broliam jų dviejų mirusio tėvo paliktąjį ūkį. Kaip 
visuose žmonių dalykuose, taip ir ginče dėl paveldėtojo ūkio, 
būna religinių žvilgsnių, bet jie stovi anaiptol ne pirmoje vietoje. 
V. Jėzus tat neapsiėmė to ekonominio dalyko spręsti, motyvuo- 
damas, kad Jis nėra tam pastatytas teisėjas (Luk. 12, 14). Taip 
ir popiežiųs nėra pastatytas valstybių teisėjas. Jei kada pasaulis 
persitvarkys ir teisėją ant valstybių virš tautų pastatys, tai ne tik 
popiežius, bet ir kiekvienas, kas tokiu teisėju bus pastatytas, tu- 
rės ir teisės ir pareigos ištarmę skelbti, neteisingą užpuo1iką bausti. 

Viena ištarmė, kad ir aukščiausio autoriteto paskelbta, karų 
nesustabdys. Jei šiandien kas ir pasiūlytų popiežiui būti tarptau- 
tiniu valstybių teisėju, tirti jų nesutikimus, ginčus ir konfliktus, 
tai prieš priimdamas pasiūlymą, popiežius turėtų pareikalauti jė- 
gos, galinčios priversti neklaužadą valstybę, kad ji ištarmę pa- 
gerbtų. Ta jėga teisių moksle turi sankcijos vardą. Pasaulio tarp- 
tautinio valstybių teisėjo ištarmė tada bus tikra priemonė karams 
sustabdyti, kada ginkluotosios jėgos kikvienoje valstybėje bus 
labai apribotos, prisitaikant prie tvarkos palaikymo reikalų, ir ka- 
da visų viso pasaulio ginkluotųjų jėgų teisėtas ir faktinas vadas 
bus tarptautinio valstybių teismo pirmininkas arba jo įgaliotinis. 

Religiniai dvasios dalykai skiriasi nuo visokeriopų kūninių 
dalykų tuo, kad pirmųjų aprūpinimas eina tiesiog iš viršaus nuo 
Dievo per popiežių, vyskupus ir dvasiškiją, o antrieji, priešingai: 
iš Dievo tenka liaudžiai ir iš liaudies per jos atstovus eina į 
valstybę. Šiandien pasaulis stovi išvakarėse naujo reikalo, būtent, 
valstybių sutvarkymo teisybės ir teisės dėsniais. Valstybių atsto- 
vai turi reformuoti Tautų Sąjungą, kad ji būtų tikra priemonė 
karams prašalinti. Italijos ir Etijopijos karas parodė, kad Tautų 
Sąjunga kol kas nėra priaugusi tam tikslui. Tai buvo matyt ir 
1919 metais, kada pasirodė Tautų Sąjungos įstatai (Covenant). 
Tautų Sąjunga nėra teisybės tarnautoja, o interesų ir tai ne visų, 
įrankis. Valstybių teisėjas turi būti tikras teisėjas. Tas žodis reiš- 
kia teisybės, ne interesų, tarnautoją. 

Kai Jakštas rašė straipsnį apie karą „Pikto Problemoje“, 
būtent 1934 kovo viduryje, Pabaltijos Sąjungos dar nebuvo, bet 


A 


mūs senojo veikėjo protas ir širdis jau matė ir jautė tą svarbų 
mūs tarptautinės politikos reikalą. Jakštas rašė, kad Lietuva „mie- 
lai turėtų palaikyti iškeltą šiandieną sveiką mintį apie Pabaltijos 
Valstybių glaudesnį politinį susijungimą“ (P. P. 113 p). Ačiui 
p. Lozoraičiui šiandien, 1936 m., Pabaltijos Valstybių sutartis jau 
yra, kad ir netaip plati, kaip užpernai Jakštas norėjo ir Keiniui į 
lūpas dėjo. 

Dar vienas mažmožis. Jakštas rašo, kad oro atakai su nuo- 
dingomis dujomis išžudant visus Kauno gyventojus 
„nė vienas iš jų mirties valandoje, negalėtų pasisakyti, esąs neuž- 
sipelnęs tos bausmės“ (P. P. 118). Aš pažįstu vieną seną Kauno 
gyventoją, už kurį galiu galvą guldyti, kad jis nėra užsipelnęs 
tos bausmės. Jis yra Adomas Jakštas ir gyvena prie Jakšto gat- 
vės Nr. 2. Dar yra vienas kitas, už kuriuos galėčiau liudyti, kaip 
Abraomas už Sodomos gyventojus. Deja, nežinau, ar tų teisių- 
jų atsirastų tiek, kad galima būtų Kauną išgelbėti nuo pražūties. 
Apie tai reikėtų rimtai pradėti mąstyti visiems, netiktai Kauno gy- 
ventojams. „Gėda“, šaukė jis abiem. „Mušas tik peš- 
tukai!“— Negražu vair mažiem, o juk čia vyrukai“ 
(PP 120). Čia ne vienos tik gėdos dalykas. Pavojus yr dides- 
nis. Bežengdami pirmyn, perarti prižengėme prie Sodomos. 

Klausimą, ar liausis kada nors karai, Jakštas minėjo, bet 
savo atsakymo nedavė. Kadangi tas dalykas liečia ateitį, tai tik- 
tai Dievo įkvėptas pranašas galėtų tam klausimui atsakyti be bai- 
mės apsirikti. Mes, paprastieji žmonės, arba turime apseiti be smal- 
saus lindimo į ateitį, arba tenkintis spėliojimu.  Smalsumas su 
spėliojimu jau nekartą yra pasitarnavę mokslui, tai ir mes ban- 
dysime pasinaudoti tom dviem mažai patikimom priemonėm. 

Pranašas Izaijas, kalbėdamas apie būsimuosius krikščionijos 
laikus, šitaip išsitarė: „Sutarpinskalavijusįnoragus ir 
savo ietis į dalgius; tauta prieš tautą nebekels 
kardo, nė nesilavins dau giau karui“ (Is.2, 4). Toliau 
tas pats Izaijas rašo: „Vilkas su ėriuku sugyvens ir 
leopardas gulės šalia oželio, veršis ir liūtas ir 
avis drauge bus ir mažas vaikutis ganys juos. 
Veršis ir meška ganysis ir jų mažieji ilsėsis iš- 
vien; ir liūtas, kaip jautis, ės šiaudus?) ir žindu- 

2) Atsižvelgdamas į šiuos pranašo žodžius, aš esu prasitaręs, kad ateis 
laikai, kada liūtų beliks tik zoologijos soduose, kuriuose juos ir kitus plėš- 
riuosius žvėris bei paukščius žmonės maitins sintetinės chemijos gaminiais. 
Kai kam tą mano mintis pasirodė juokinga. Persvarstęs ją dar kartą, matau, 


Žala 


kas kūdikis linksminsis pas gyvatės 0lą, irį parp- 
lio skylę kiš rankutę nutrauktasis nuo krūties. 
Nekenks, nė nežudys visame šventajame mano 
kalne, nes žemė yra pilna Viešpaties mokslo, 
kaip jūros vandens apsėmę“ (Is. 11, 6—9). 

Daugeliui rodos, kad šita pranašystė neišsipildė. Ir Jakštas, 
vengdamas spėliojimų, nenorėjo sakyti, kad ji išsipildys, o aš 
manau, kad ji yra viena iš gana daugelio lygtinų pranašysčių, 
kurios įvyksta, įvykus sąlygai. Šitai pranašystei yra pastatyta są- 
lyga, būtent, kad žemė pasidarytų pilna Viešpaties mokslo. Mū- 
siškai kalbant, tai reiškia, kad pasaulis imtų krikščioniškai gy- 
venti. Tokio krikščionijos praplitimo, koks“ dabar yra, toli nega- 
na. Tik trečdalis žemės gyventojų tesivadina krikščionimis, o nė 
trečdalis besivadinančių negyvena krikščioniškai. 

Kada du trečdaliai vadinsis krikščionimis ir gyvens Kristaus 
mokslo dėsniais, tada, manau, susidarys pasaulinė visų tautų ir 
valstybių sąjunga su teismu, kurs bus visų pasaulio ginkluotųjų 
jėgų vadas. Tada nebus karų taip ilgą laiką, kad 3135 karo 
metai išrodys lyg trumpas ir nemalonus epizodėlis. Bet žmogus, 
kaip jūra nenurimsta. Laimingaisiais taikos laikais blogoji žmo- 
nių valia ims burtis į revoliucinius sąmokslus ir sugriaus tuos 
taikos laikus su visomis jų labdaringomis, mokslo bei meno, 
įstaigomis. Pasaulio organizacija sųskils į tautinius vienetus, kaip 
XVI šimtmetyje kad baigėsi vienos bendros kalbos viešpatavi- 
mas. Tautiniuose vienetuose suskilimas pasidarys pagal pasaulė- 
žiūras ir tada įvyks ne vien karai tautų su tautomis, bet ir vi- 
daus riaušės tautose. Žiaurus visuotinas karas su revoliucijų 
daugybe ims ardyti pasaulį. Tai bus jo pabaigos pradžia. 


kad joje yra dvi dalys. Pirmoji dalis sako, kad plėšriųjų gyvių beliks tiktai 
zoologijos soduose. Tas spėliojimas paremtas faktu, kad didžiųjų mėsėdžių 
gyvenamosios sritys mažėja ir siaurėja. Lietuvoje jau nebėra meškų, o pirm 
200 metų dar būdavo jų mūsų giriose. Rašytos istorijos laikais liūtų būda- 
vo ir Palestinoje; dabar jų gyvenamoji sritis ir Afrikoje susiaurėjo. Tigrai 
šiandien ir Bengalyje yra retenybė Zoologijos mokslas rūpinsis, kad plėšrieji 
paukščiai ir žvėrys neišnyktų visai, nes jie yra įdomūs. Jau yra tam tikrų 
ūkių, kur liūtai veisiami ir auginami bei užaugę parduodami zoologijos so- 
dams. Antrąja savo minties dalimi aš reiškiu didelį pasitikėjimą sintetinės 
chemijos ateitim. Nuo Berthėlot'o laikų ji žymiai pasistūmėjo pirmyn. Juk 
ištikrųjų šiandien jau yra sintetinio kaučuko. Dar porą žingsnių pirmyn ir 
prieisim prie sintetinių pašarų gyvuliams. Jei žmogaus protas tiek dirbtų šita 
kryptim, kiek dirba išradinėdamas nuodingų dujų, rasi, susilauktume sinteti- 
nio maisto ir žmonėms. Gal liautumės skerdę gyvulius. 


151“ 


Tada bus tai, ką Minčius pasakė, kad „tie pastarieji karai... 
bus nemažiau žiaurūs, kaip ir praeitas didysis“ (P. P. 116), tada 
įvyks ir Evangelijos pranašystė apie pasaulio pabaigos karus 
(Mat. 24, 67). Pasaulio pabaiga bus blogosios žmonių valios ir 
karų galutinė pabaiga. 


7. Kentėjimų prasmė 


Penktasis pašnekesys Jakšto veikale iš visų šonų šviečia į 
vieną pikto rūšį, būtent, kentėjimą. Ne visos, tiesa, kentėjimo rū- 
šys paminėtos, bet gana daug; ir nė viena charakteringesnėji rū- 
šis nenutylėta. Pašnekėsio pabaigoje lyg nusiskundžiama jo il- 
gumu, bet tas ilgumas perpilnai pateisinamas, nes vienų tik auto- 
riaus tezių į jį sutilpo devyniolika. Nuobodu būtų čia pakartoti 
ilgąjį tezių sąrašą, todėl aš bandysiu kiek galėdamas trumpiau 
suimti autoriaus mintis. 

Kentėjimai galima suskirstyti į žmonių ir gyvulių skausmus. 
Žmonės kenčia dvasia ir kūnu. Vienaip reikia žiūrėti į suaugu- 
sių žmonių kūno skausmus, kitaip į vaikų, dar neturinčių proto, 
bet ir tie ne vienaip svarstytini. Apie visas skausmų rūšis reikia 
pasakyti, kad pirmykščiame pasaulio plane jų nebuvo (P. P. 
125 p.). Ligas daugiausia gamina ne Dievas, bet žmogus (ib. 122). 
Kur žmonės nukrypsta nuo darančio gamtoje tvarką įstatymo, 
ten atsiranda skausmas (126), bet tarp kentėjimo ir bausmės nėra 
jokio būtino sąryšio (134). Kentėjimai mus ne tik kamuoja, bet 
ir teikia mums daug gero (127): jie tarnauja būties prasmei (136), 
tik mes žmonės dažniausiai nemokame tinkamai jų priimti ir 
pasinaudoti jais (135). Net ir kūdikiai, dar nesuėję į protą, būtų. 
nelaimingi, jei jie skausmo nejaustų, nes nieks jų nesaugotų nuo 
kenksmingų jiems veiksmų. Tokiu būdu diduma kūdikių žūtų 
(147). Išlikusių nuo mirties bejausmių kūdikių auklėjimas pasi- 
darytų neįmanomas, nes mokslo pradžia, supuldama su jautru- 
mo įgijimu, taptų jiems tikru baubu (145). Ne visi kentėjimai 
būna geri ir naudingi, nes jų yra visai blogų (139). Neretai jie 
žmogų sugniuždo (137). Tinkamas žmogaus santykis su skaus- 
mu gali būti arba bėgti nuo kentėjimo, kaip Budda (135), arba 
priimti skausmą dideliu didelės jėgos įtempimu (138). Bėgimas 
nuo skausmo tegalimas tik panaikinant žmogaus širdyje geismus, 
bet tokiu būdu žmogus tampa menkesnės vertės gyviu. Ne geis- 
mus reikia naikinti, o pašalinti iš jų nuodėmę (141). Kristus ne- 
bėgo nuo kentėjimų, bet priėmė juos. Jis buvo tobuliausias Ken- 
tėtojas (142). Jis kenčia su kiekvienu, skausmą jaučiančiu (144); 


10 = 


atpalaiduodamas mus nuo nuodėmių, atpalaiduoja, nuo didžiau- 
sio skausmo (143); Jis tam ir atėjo į šį pasaulį, kad išvaduotų 
žmogų nuo kentėjimų sunkumo (141). 

Jei aš būčiau dalyvavęs šitame pašnekėsyje, tai būčiau Žy- 
miai jį prailginęs dviem klausimais. Pirmiausia, būčiau susiginči- 
jęs su Keiniu, kurs iš gyvūnijos kentėjimų padarė išvadą, kad 
dabartinė gamtos santvarka prieštarauja Dievo gerumui, nes vie- 
nos gyvulių rūšys drasko kitas ir negali nedraskyti, nes tas 
draskymas yra vienintelė mėsėdžiams duota galimybė gyvybei 
palaikyti. Į šį priekaištą pašnekėsio dalyviai atsakė dviem pasta- 
bom: viena, kad jei tas plėšrumo dėsnis būtų panaikintas, tai 
neturėtume tokių gražių gyvūnijos karalių kaip ereliai ir liūtai; 
antra, draskomųjų gyvulių skausmai nėra toki smarkūs kaip 
mūsiškiai. Nors šitų dviejų pastabų minimi faktai yra teisingi, 
bet Keinio priekaišto nepanaikina, 

Prieš dvidešimtį su viršum metų man teko skaityti rimtame 
prancūzų laikraštyje „Rėvue Pratigue d'Apologėtigue“ dviejų 
tikinčių prancūzų gamtininkų hipotezę, kad Dievas nesąs betar- 
pis gyvūnijos rūšių ir veislių autorius, bet tiktai sutvėręs gyvy- 
bės dėsnį ir jėgą gamtoje. Gyvybės evoliuciją ir jos rūšių dau- 
gėjimą bei įvairėjimą atlikęs angelas, ar angelai, taip darydami 
sit gyvąja medžiaga, kaip kergėjas su savo tobuliausiais augalais 
ar gyvuliais. Taigi angelams tenka atsakomybė už gyvulių kenčia- 
mus skausmus. Prie to aš pridėčiau savo spėliojimą, kad angelai 
būtų galėję sudaryti neblogesnę gyvųjų veislių įvairumą ir gra- 
žumą be mėsėdžių, jei tik būtų pasiklausę Dievo, bet jie to ne- 
darė. Veikiai po to rasi ne dėl to įvyko nesutarimas tarp Dievo 
ir angelų, bet mėsėdžiai gyviūnijoje liko, ir pats žmogus buvo 
nedaug nuo jų nutolęs. Ir jis pasirodė labiau linkęs klausyti vel- 
nio kaip Dievo 

Jakštas šitą hipotezę žinojo, bet jos nepanaudojo savo vei- 
kale dėl to, kad ji neįrodyta. Tai gražus mokslinio sąžiningumo 
pavyzdys, kurį duoda L. K. Mokslo Akademijos Pirmininkas jau- 
niems moksliniukams. Bet aš šiuo žygiu einu kitu keliu, nes 
tiesiu hipotezės laiptą nuo vienos, tvirtai žinomos, tiesos į kitą. 
Aiškiai žinau tiesą, kad Dievas yra galingas, išmintingas ir mei- 
lingas; taip pat žinau, kad vilkai drasko avis, 0 kregždės ryja 
bites ne dėl valios blogumo, o dėl neišvengiamos gyvenimo bū- 
tinybės. Ką tik minėtoji dviejų prancūzų hipotezė man tarnauja 
liepto vietoje. Ji nėra tvirtas tiltas, nes trūksta jai įrodymų, bet 
ji yra silpnas lieptas. Juk lieptai kartais tiek sutvirtėja, kad virsta 


901 


tiltais. Koperniko mintis, kad žemė sukasi apie saulę, 1543 metai 
tebuvo tik hipotezė. Įrodyta ji tapo apie šimtą metų vėliau. 

Angelų-kergėjų hipotezė labai tinka tai pažiūrai, kad skaus- 
mo nebuvo pirmykščiame gamtos plane. Mat, skausmas yra dras- 
kymo arba kitokio ardančio veiksmo vaisius, atsiradęs drasko- 
mame ir verčiąs jį gintis nuo užpuoliko taip pat žeidimo ir ar- 
dymo veiksmais. Jakštas teisingai sako, kad Kristus į šį pasaulį 
atnešė kentėjimų sunkumo pašalinimą. Aš dar sakyčiau daugiau: 
Kristus atnešė meilės dėsnį, priešingą kovos dėsniui. Meilė ir 
kūryba eina gerąja kryptimi; kova ir jos padaras — skausmas 
eina priešinga naikinimo kryptim. Darwinizmas su kovos dėsniu 
gamtoje ir marksizmas su kovos dėsniu žmonių tarpe yra prie- 
šingi pagrindiniam meilės dėsniui, sudarančiam krikščionybės 
esmę, atneštam iš dangaus. Tai nėra galutinis dviejų prancūzų 
hipotezės įrodymas, tai bene bus neniekintinas žvilgsnis jos 
naudai. 

„Pikto Problemos“ autorius randa dvi kentėjimų priežastis: 
daromąją (efficiens) ir tikslinę (finalis). Pripažinus, kad kentėji- 
mas yra pikto rūšis, ir kad piktas yra blogos žmonių ar suge- 
dusios angelų valios padaras, turima daro mąją bendrą priežastį. 
Ji tikslo neturi, arba jos tikslas nėra ką nors sukurti. Tiktai Die- 
vo Apvaizda pikto sukurtose sąlygose pridedamai sudaro tokią 
aplinkumą, kad joje kentėjimas virsta akstinu naudingiems veiks- 
mams. Šitaip dalykams esant, aš nekalbėčiau apie causa finalis, 
bet pakartočiau paskui Jakštą, kad „Kentėjimas gali būti akme- 
niu, spaudžiančiu mūs sielą ir gali tapti uola, ant kurios mes 
atsistosim, kaip ant tvirčiausios atramos. O gal ilgainiu mes su- 
seksim ir paslaptį, perdirbančią tą akmenį į sparnus, kurie įstengs 
pakelti mus aukštyn“. (P. P. 138). Aš tikiu, kad ta paslaptis su- 
sekta: Kristus ją mums atskleidė, sakydamas: „Kas dėl ma- 
nęs prapuldytų savo gyvybę, atras ją“ (Mat. 10, 39). 
Tai yra mokslas parodąs, kaip didžiausius nuostolius paversti 
didžiausiais pelnais. Iš to ir susidaro tiesa: „Visa kas didu, įeina 
į pasaulį vien kentėjimu vartais“ (P. P. 138), bet tiktai dabarti- 
nių apgedusių sąlygų laikais. Pirmykščiame pasaulio kūrybos 
plane buvo rojus, ne kentėjimas. Tiktai kentėjimų akmenį pa- 
vertus sparnais, pasigaunant Kristaus mokslu, pavyzdžiu ir pagal- 
ba, skausmai pasidaro, anot Jakšto, nebe absoliutė blogybė 
įP. P. 153). 


“L k 


8. Mirtis 


Mirtis, anot Jakšto, yra neišvengiamoji piktybė (P. P. 
154 p.), bet ji yra gera pamokslininkė (ib. 155); ir šiaip ji pada- 
ro gana daug gero, užbaigdama ligonių kentėjimus ir atnaujin- 
dama pasaulį (162). Jos esmė yra sielos atsiskyrimas nuo kūno 
(158), skaudus ir blogas, nes ji yra naturalinis nuodėmės žiedas 
(157). Atimdama iš žmogaus jo turtus, panaikindama tuščiąją 
dirbtiną garbę, mirtis neatima jo padarytų tikrų nuopelnų, nei 
tikrosios garbės (160), bet panaikina galimybę įsigyti tų nuopel- 
nų daugiau (162). Mes ganėtinai žinome, kas darosi mirusio 
žmogaus kūnui (164), bet maža ką težinome apie atsiskyrusias 
nuo kūnų vėles (163, 165). Nei pats mirties fenomenas nėra 
mums pilnai žinomas. Nežinome nė to, ar kartu (163), ar saldu 
(170) yra mirti. Težinome tik tai, kad mirtis yra gyvybės nete- 
kimas, jos priešingybė; bet įsakmiai nežinodami, kas yra gyvybė, 
negalime geriau žinoti, kas yra mirtis (171); težinome, kad ne- 
malonu yra po letargo atsibusti karste po žeme kapuose, bet 
ne malonesnis tas atsibudimas nė krematorijumo krosnyje (164). 
Puckering'o ir kitų tariamų numirėlių atgijimai įvyko dėl to, kad 
tie žmonės dar nebuvo numirę. Jų pasakojimai apie mirimą, jų 
regėjimai po mirties tebuvo tiktai sunkiai sergančių užmigusių 
ligonių sapnai (172), o ne medžiaga mokslinei studijai apie mirtį. 
Apie vėlės gyvenimą po mirties šiek tiek žinių. mums suteikia 
autentinis Bažnyčios mokslas, kurį galima suimti į septynis punk- 
tus (173,174). Iš to mokslo aišku, kad Dievo malonėje mirusių 
žmonių vėlės nėra vargšės, bet jų padėtis veikiau pavydėtina (167). 
Krikščionys ginčijosi dėl skaistyklos. Nemaža ir stiprių yra įro- 
dymų, kad skaistykla yra (175—179). Nors vėlės joje kenčia, bet 
gyvieji žmonės gali joms pagelbėti (181). Pašnekėsyje yra pami- 
nėta reinkarnacija ir spiritistų pasikalbėjimai su vėlėmis, bet 
apie tuos du dalyku pašnekėsyje nėra taip aiškiai išdėstytų pa- 
žiūrų, kad iš jų galima būtų susekti autoriaus nuomonę. Iš kitų 
prelato A. Dambrausko raštų žinome, kad jis reinkarnaciją ne- 
priskaito prie rimtų mokslo hipotezių, ir kad jis neigiamai žiū- 
ri į spiritizmo praktiką. Aš taip pat manau ir nematau reikalo 
šiuo atveju fifosofiniais metodais gvildenti šitas dvi žmonių 
klaidas. 

Pašnekėsys apie mirtį „Pikto Problemoje“ duoda skaityto- 
jui daug įdomių smulkmenų, parodo, kad žmonių pažiūros ir 
jausmai, susiję su mirties būtinybe, yra labai įvairūs, bet naujų 
filosofinių problemų nesukelia. Mirtis yra piktenybė, o visos pik- 


Ho 


tenybės yra kilusios ne iš Dievo, tik iš laisvos ir blogai pavar- 
tos sutvėrimų valios, kaipo jos žalingų veiksmų vaisius. 

Man išrodo, kad veikalui būtų buvę naudos prie pasišne- 
kėjimo apie mirtį pridėti pasišnekėjimą apie kūno iš numirusių 
atsikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Tas atsikėlimas ir tas gyvenimas 
yra dalis didelės, Dievo sudarytos sąrangos piktui panaikinti. 
Atskiras pašnekėsys būtų galėjęs šitą tiesą plačiai ir vaizdžiai iš- 
dėstyti, kaip kiti Jakšto knygos skyriai kad padarė, apšviesdami 
kitas problemas, susijusias su piktu. Tai būtų buvęs šioks toks 
nutolimas nuo pikto, bet naudingas veikalo tikslui, nes parodąs 
mirties antitezę, ; 

Filosofijos žvilgsniu skaistykla sukelia klausimą, ar pridera 
Dievui pačiam Savo ranka bausti nusikaltėlius, arba, kaip šios žė- 
mės valdovai bei teisėjai turėti tarnų, kurie bausmės ištarmes vyk- 
do. Nei Jakštas, nei daugelis teologų šio klausimo nekelia. Sank- 
cijos reikalas kiekvienam įstatymui ir jo saugojamai tvarkai yra 
taip aiškus, kad abejoti apie jį negalima, nė aš neabejoju. Tačiau 
dorovinė dabartinio mūsų gyvenimo santvarka rodo, kad Dievas 
nesiima baudėjo veiksmų. Dievas leidžia Savo laisviems sutvėri- 
mams daryti ką jie nori. Blogi veiksmai veda blogus vaisius ir 
tie vaisiai šiame pasaulyje nevisuomet tenka veiksmo kaltininkui 
žmogui. Tas yra šio pasaulio tvarkos netobulumas. Kadangi šis 
pasaulis yra tiktai dalis visatoje, tai tas netobulumas, esąs vienoje 
dalyje, gali būti atitaisytas kitoje. Aš manau, kad taip ir yra: vė- 
lių gyvenime po mirties kiekvienai tenka visas jos padarytasis 
piktas. Kadangi jis yra netvarka, 0 netvarka nunokus, t. y. iš- 
augus iki galui, virsta skausmu, dėl to mirusiųjų vėlės kenčia sa- 
vo pačių padarytąjį piktą. Kada jis tenka joms atkentėti vienoms, 
be Dievo pagalbos, jos niekada jo neišbaigia, nes įvykęs dalykas 
savaime negali virsti neįvykusiu, nei piktas negali savaime virsti 
geru, nei išnykti. Tuo būdu susidaro pragaras. — Bet kada nu- 
sikaltęs žmogus susivienija su Dievu ir miršta, tada vėlė savo 
pagamintąjį piktą kenčia nebeviena, o išvien su Dievu. Iš Jo į 
vėlę einančioji antgamtinė buitis, vadinama malone, ne tik susie- 
ja vėlę su Dievu, bet ir jos kentėjimus padaro vaisingus. Nuo- 
lankus teisybei ir meilingas Dievui vėlės kentėjimas būna geras. 
Jis atsveria jos padarytąjį piktą ir naikina jį, iki kol jį išbaigia. 
Tada baigiasi padorios vėlės kentėjimai, baigiasi ir skaistykla jai. 
Šitaip mąstant apie skaistyklą, aiškėja, kad Dievas vėlių vaduoto- 
jas, o ne baudėjas. Jis nevartoja skausmo piktui nubausti, bet 
užvaisina skausmą, kad piktą panaikintų. 


ĖS 


Nesmerkdamas tų, kuriems skaistykla rodosi esanti baus- 
mių vieta, aš vis tiktai manau, kad gilesnė yra ta pažiūra, anot 
kurios skaistykla yra meilingo ir visagalio Dievo sudarytoji pro- 
ga Žmogaus asmeniui panaikinti to paties asmens padarytą pik- 
1ą. — Kaikurie rimti ir gerbtini mokslininkai prikiša man, kad aš 
neatskiriąs bausmių progos, būtent veiksmo užsipelniusio jas, 
nuo bausmių priežasties, atseit, nuo rankos, vykdančios bausmę. 
Kalbant specijalistų žodžiais, aš imąs per vien „causa movens“ 
ir „causa efficiens“.  Aiškumo dėliai pasisakau, kad man rodosi, 
jog ir skaistykloje ir pragare esančių kentėjimų ne tik causa mo- 
vens, bet ir causa efficiens yra nuodėmė. Dievas yra causa effi- 
ciens tų jėgų ir daiktų, kurių tinkamą, Dievo nustatytą, santykį 
ardo nuodėmė. Tas santykis yra sudarytas taip, kad gamintų 
tvarką, ramybę, tobulėjimą ir laimę. Ardydama tą santykį, nuo- 
dėmė padaro, kad tie patys daiktai ir tos pačios jėgos gamina 
netvarką, skausmą ir šiaip piktą. Tokioj padėtyje nyksta tai, kas 
yra gera. Anot Šv. Rašto Jobo knygos, pragaras yra vieta, kur 
nėra tvarkos, bet amžinoji pasiauba gyvena (Job. 10, 22). Giliai 
ir plačiai mokyti bei talentingi vyrai čia išdėstytąją mano pažiū- 
rą vadina „nayvia nesąmone“. Iš to pavadinimo lengva suprasti, 
kad manoji pažiūra nelengvai suprantama žmonėms. 


9. Pragaras 


Mūsų dienomis visai nemada kalbėti apie pragarą, bet A. 
Jakštas ir kiti rimtieji mokslininkai madų nepaiso. Jis tat savo 
„Pikto Problemas“ užbaigia pašnekėsiu apie pragarą. To pasku- 
tinio skyriaus pradžioje Autorius deda ilgoką išrašą iš filosofo 
prof. Berdiajev'o. Anot šio mokslininko, pragaras yra dorovinės 
žmogaus laisvės postulatas (P. P. 186). Nė aukštą mokslą baigu- 
siam inteligentui šis sakinys nėra suprantamas be paaiškinimų, 
bet aiškinti nesunku. Pragaro nebūtų, jei sutvėrimo valia nebū- 
tų laisva, jei jis neturėtų galios daryti blogą, kur turi pareigos 
daryti gerą. Tačiau žmogaus valiai esant laisvai, galint daryti blo- 
gą, kai pats mato gero reikalą, it tą blogą darant, blogasis veiks- 
mas yra piktas dalykas. Nunokusiojo pikto visuma yra pragaras. 
Būtasis piktas negali tapti nebūtu ir negali savaime pasikeisti į 
nepiktą. „Pragaras nėra Dievo veikimas sielai, bet visiškas to 
veikimo nebuvimas, visiškas jos atkritimas bei atsiskyrimas nuo 
Dievo“, sako Berdiajev'as (Žiūr. jo veikalą: Apie žmogaus pasky- 
rimą. — O naznačenii čelovieka. Pariž. 1931 m. 303 p. Cituota 
iš Jakšto P. P. 187 p.). Šita nekataliko filosofo nuomonė supuo- 


-—- 


la su Katalikų Bažnyčios mokslu, kad pragaran patenka tik vė- 
lės tų žmonių, kurie darydami mirtinąją t. y. labai sunkią nuodė- 
mę, laisvu noru yra nusikreipę nuo Dievo ir tame nusikreipime 
mirdami amžinai nusistovėję jame, 

Nemanau, kad čionai reikėtų pakartoti visa, kas pašnekėsyje 
kalbėta apie mirtinąją nudėmę, apie pragaro bausmes, apie kata- 
likų Bažnyčios mokslą, liečiantį šiuos dalykus. Pašnėkesio daly- 
viai pažymi, kad krikščionybė nemėgsta ieškoti pragaro vietos 
(196), kadangi tai smalsumo dalykas (197); tačiau tą smalsumą 
jie patenkina įdomiomis žiniomis iš astronomijos apie žvaigždžių 
temperatūrą. Taip pat nesiimama spręsti, kiek pragare yra pas- 
merktųjų (211), tą klausimą priskaitant prie bergždžiųjų, tik pa- 
žymima, kad pragaro esimas nesipriešina Dievo savybėms: nei 
teisingumui (201, 204), nei Jo išminčiai, nes pragarą padarius lai- 
kinu, žmonija dar labiau suvelnėtų (205). Amžinasis pragaras žy- 
miai sulaiko žmones nuo pikto ir kreipia juos į jų pačių laimę 
(206). Žmogus, tiesa, ne tam sutvertas, kad būtų kuomi pragarą 
kurenti (207), bet žmogus savo valia laisvai gali nusistatyti prieš 
Dievą (ib). Dievas myli žmogų, bet meilė yra tarp dviejų. Jei 
žmogus nenori mylėti Dievo, tai meilės tarp Sutverėjo ir sutvė- 
rimo nebelieka (208) Ne visiems suprantamas, bet nemažiau 
tikras yra faktas, kad žmogus kartais bevelyja būti pragare be 
Dievo, negu danguje su Dievu. „Pragaro idejoj reiškiasi aštrus 
įtemptos asmenybės bei jos nepanaikinamumo jausmas“ (187). 
Pragaras yra blogybė, kurią reikėtų naikinti, bet tėra tik viena 
priemonė, būtent atgaila (211). Iš pragaro reikia gelbėti tuos, 
kurie dar nėra jame, kad tenai nepatektų (216). Negali sakyti, 
kad nebūtų žmonių, kovojančių su pragaro blogybe. Yra net 
didžių įstaigų. Kat. Bažnyčia daugiausiai tuo rūpinasi ir tą dar- 
bą dirba (216). Reikėtų ir visiems daugiau tikėjimu gyventi (215). 
Pragaro dogmato neigimas, Bažnyčios peikimas už ką ji jį pri- 
mena, nėra nuostolingas pragarui, bet jį didina (217). Tiesa, kad 
pirmiausiai reikia gesinti nedorovės pragarą, susikuriantį šiame 
pasaulyje (218). Ta priemonė labiausiai mažina pasmerktųjų skaičių. 

Pasikalbėjime apie pragarą Ivanovas pareiškia mintį, kad 
legendos apie amžinąsias nenaudėlių kančias „yra atsiradę iš 
senų, plačiai pasauly pasklidusių krikščionijos dogmų“ (P. P. 185). 
Galima pridėti, kad jos yra ne vienų krikščionių šalyse. 1928 m. 
man teko būti Ceylono salos sostinėje Kandy ir tenai Buddos 
Danties šventovėje mačiau didelę eilę gerai padarytų freskų, vaiz- 
duojančių nedorėlių kančias pragare. Žinoma, galima spėlioti, kad 


2 = 


krikščionių mokslas siekė ir tenai. Bet galima galvoti ir kitaip, 
būtent, kad buddizme kalba apie pragarą atsirado nepriklauso- 
mai nuo krikščionijos. Šią pastarąją hipotezę, tarsi, stiprina ta 
aplinkybė, kad Ceyloniečiai vaizdavo savotiškas nedorybes, 
į kurias krikščionys mažiau tekreipia dėmesio. Labai galimas 
daiktas, kad pragaro dogmatas, būdamas Kristaus apreikštas Jo 
ikurtąjai Bažnyčiai, yra iš tiesų proto ir dorovės instinkto paste- 
bėtas laisvos valios postulatas. Jį pastebėjo ne vien naujieji Eu- 
ropos filosofai, bet ir senieji Ceylono veikėjai, kuriems rūpėjo 
visuomenės dorovė ir menas. 


* 
* * 


Kaip pirmuose šešiuose pasikalbėjimuose, taip ir šitame 
paskutiniame Jakštas berte pabėrė daug įdomių informacijų ir 
originalių minčių. Bet matyt, kad jam labiausiai už viską rūpėjo 
praktikos dalykas, būtent, kova su dorinio pakrikimo pragaru, 
įsigalėjusiu visame pasaulyje ir pas mus. Priešpaskutinį pašne- 
kėsį Autorius užbaigė, sakydamas, kad visas Kaunas užsipelnė 
pražūtį, šito paskutinio pašnekėsio pabaigoje reiškiasi jau nebe 
ištarmė, pripažįstanti kaltę, o šauksmas į atgailą ir į grįžimą prie 
Kristaus mokslo su stipriu noru ir nusistatymu įvykinti Dievo 
valią žmonėse. Kiekviena sveika lietuvio siela turėtų tam pritarti 
ir stoti po Kristaus vėliava, kurią garbingai mūsų raštijoje neša 
visos tautos be išminties gerbiamas Senelis, „Pikto Problemos“, 
ir daugelio kitų svarbių veikalų autorius. 

Kitados Lietuva turėdavo krivių-krivaičių, saugojusių amži- 
nąją Perkūno ugnį ir stovėjusių tautos priešakyje: dabar mes tu- 
rime žmogų ne aukščiausioje hierarchijos vietoje, bet savo proto, 
valios ir širdies nepaprastų aukštumu iškilusį aukščiau visų tau- 
tiečių. Savo veikalu, apie kurį kalbame, jis ne tik svarbią gvil- 
dena problemą, bet ir rodo mums taką į laimingą ateitį. Neleng- 
vas tas takas, bet jo sunkumų nepaiso senelis vadas. Jis eina 
pirmas, mums būtinai reikia eiti paskui jį. Nuodėmė sukūrė pra- 
garą, nuodėmė viso pikto versmė.  Meskim nuodėmę ir visokį 


sXLtus 


vynės ateitį bei asmenų laimę! 


Pro domo sua (A. Jakšto prierašas) 


Apie mano „Pikto problemą“ galima pasakyti „Habent 
sua fata libelli“. Minėjo ją šis ir tas, bet tinkamą jos re- 
cenziją teparašė vienas tik kun. Česaitis. 

Dabar jai paskyrė atskirą plačią studiją J. E. vysk. P. Biičys 
„Tiesos Kely“. Dėl jos norėčiau pridurti vieną kitą trumpą pastabėlę. 

Gerb. mano kritikas sakosi „Pikto Problemą“ perskaitęs net 
tris kartus. Negalima abejoti, kad jis tai darė su plunksna rankoj. 
Tai matyt iš daugybės pacituotų mano knygelei vietų su tiksliu 
puslapių nurodymu. Gražus pavyzdys mūsų jaunai literatų kartai. 

Su nepaprastu mano kritiko darbštumu eina greta ir jo di- 
delis objektyvumas. Jo kritika yra netik sąžininga, bet ir pamo- 
kanti. Jis netik rašytojo tezes tiksliai atpasakojo, bet ir jas savo 
įdomiomis pastabomis papildo ir aiškiau nušviečia. Kitur auto- 
riaus mintį tiksliau precizuoja, 

Pav. kalbėdamas apie pikto esmę jis nuo savęs priduria, 
kad „piktas yra Dievo kurinių ardymas“. Tai visai teisinga. Šią 
mintį ir aš buvau išreiškęs savo „Neprietely“, pažymėdamas, 
kad griaut, ardyt, naikint viską papratęs, jis nekenčia kurian- 
čios minties 3)... O kitoj savo knygoj „Mokslas ir Tikėjimas“ 
(93—04 pusl) aš gana vaizdžiai nurodžiau, kiek piktoji dvasia 
pridaro įrų ir griuvėsių, ardydama ne vien bloga, bet ir daug gero. 

Gerb. kritikas teisingai įspėjo, kad Laktancijaus replika Epi- 
kūrui nėra pacituota žodis į žodį. Ji buvo savaip sumodernizuo- 
ta, kaip tai mano ir pažymėta (53 pusl.). Giliau paanalizavus ma- 
no kritikui Epikūro priekaištus, pavyko nurodyti juose logiški 
prieštaravimai. Jei man kada teks leisti „Pikto Problemos“ antrą 
leidimą, aš mielai pasinaudosiu ir vysk. Būčio įrodymais. 

Ar Dievas naikina pikta? Šis klausimas yra visai naujai iš- 
keltas paties vysk. Būčio. Jis į jį teigiamai atsako. Aš gerai teži- 
nau tik, kad Dievas naikina nuodėmę (ir tai nevisada). O 
apie pikto naikinimą bendrai, nesiimu spręsti, nes tas 
dalykas man neaiškus. 

Kad bolševizmas mano knygoj „neturi gynėjo“, tai tiesa. 
Bet man rodos, kad jis ir negali turėti gynėjo. Jis gali 
turėti pasamdytų „lojikų“, bet tikras rimtas advokatas niekuomet 
neapsiimtų bolševizmo ginti. Nes tai būtų vis tiek, ką ginti v el- 


8) Žiūr. A. Jakšto Lirika, 29 pusl. 


TA 


nio apsėstąjį. Tai viena. Antra, becharakterizuojant visą bol- 
ševizmo sistemą, tektų iš straipsnio padaryti ištisą apie bolševiz- 
mą knygą, o tai būtų pakenkę mano veikalo proporcionalumui. 
Būtų tai jūros pilstymas į vaiko žemėj padarytą duobutę. 

Kaip sunku nustatyti, kas yra kare užpuolikas, kas užpul- 
tasis, parodė tai geriausia italų-abisinų karas. Visas pasaulis ųž- 
puolikais laikė italus, 0 tuo tarpu Mussolini tvirtino, užsispyręs 
užpuolikais esą abisinai. 

Kad Bažnyčios uždavinys — evangelija skelbti, Sakramentus 
dalinti ir tikybinį žmonių gyvenimą tvarkyti, tai tiesa. Bažnyčia 
nuo pat pradžios tai ir daro, bet panaikinti karų neįstengė. Ar 
tautoms išrinkus popiežius valstybių teisėjais kiek padidėtų po- 
piežių autoritetas ir ar palengvėtų jiems visuotinės taikos sukūrimas, 
aš labai abejoju. 

Straipsniu apie „kentėjimų prasmę“ aš esu daugiausia ne- 
patenkintas. Didžiausis jo trūkumas — tai tas, kad jame palik- 
tas neišaiškintas crucis mysterium. Ta spraga yra atsiradus 
dėl to, kad aš niekur negalėjau surasti tinkamos literatūros apie 
tai, o savo protu labiau įtikinančių įrodymų prieiti neįstengiau. 

Mes tik tikim, kad mirusieji nešventi bus baudžiami skais- 
tykloj. Tuo remdamasis vysk. Būčys klausia, ar jie bus baudžia- 
mi, tam tikrų baudėjų, nes sykį esama pabaudos, tai turėtų 
būt ir baudėjų. Klausimas visai naujas ir nelengva jis išspręsti. 
Nes man rodos, kad pabauda gali būti ir be baudėjo iš ša- 
lies. Ak ir čia žemėj neretai žmonės patys save nubaudžia 
ir dagi skaudžiau, negu tai padarytų kiti. 

Be šio gerb. mano kritikas iškelia ir kitą, sau įdomesnį klau- 
simą, kas bus, kai piktosiosjėgos nebeturės ką dau- 
giau beardyti. Į tai šiaip atsakoma: „Kiekviena jėga, veikdama 
eikvoja save ir silpnina. Bet būtis nevirsta nebūtim. Blogan kreipia- 
mos jėgos nusilpnėjimas, yra gero laimėjimas. Didesnis už jį bus 
tas, kad piktosios jėgos, žmonėms paliovus gyventi dabartiniu že- 
mės gyvenimu, neturės ką beardyti. Jos nukryps į tarpusavę kovą 
ir dar labiau susilpnins save. Ne išnykimas yra jų galas, bet bejė- 
gė prostracija“. Mintis originali, ir per drąsi. Ne labai aš ją ir 
tesuprantu.. Viena man aišku, kad ji ne savo vietoj. Man rodos, 
ji Jabiau tiktų straipsniui apie pragarą užbaigti, negu bolševizmui 
iliustruoti. 

Šiais keliais žodžiais aš norėjau mano gerb. kritikui nuošir- 
džiai padėkoti už šios kritikos parašymą. Ji yra tiek turininga, kad, 
mano išmanymu, būtų ne pro šalį ji išleidus atskira brošiūrėle. 


PIKTO NAIKINIMAS IR ILJINAS 


Lietuviai, neužmiršusieji skaityti rimtų knygų, atsimena, kad 
A. Jakštas yra paminėjęs ne vieną naudą iš skausmo:! „Skauss 
mais gudrėja žmonių giminė“, prideda buvęs Maskvos univers 
siteto profesorius ir žymus rusų mokslininkas I. Iljinž. Jakštas, 
rašydamas savo veikalą, Iljino neskaitė, bet tų dviejų moksli> 
ninkų nuomonės dažnai ir dėl daugelio dalykų sutinka. Jųdviejų 
erudicija plati, mintys gilios, idealai kilnūs, tiesos meilė gryna ir 
karšta. Abu juodu nejauni. Esant tiek daug bendrų savybių 
autoriuose, turėjo atsirasti nemaža giminingų pažiūrų veikaluose, 
rašant apie tą patį dalyką. 


1. Du rusai apie vieną pikto problemą 


Rusų kultūros auklėtoji lietuvių šviesuomenė dvidešimtojo 
amžiaus pradžioje į padanges kėlė grafą Leoną Tolstojų. Jo 
vardu buvo praminta viena gatvė Kaune. Daugelis lietuvių Tols- 
tojaus žodžius ir nuomones brangino labiau už Evangelijos ap= 
reiškimą. Tolstojus skelbė, ir šviesuoliai lietuviai tikėjo, kad 
nedora esą vartoti jėgą piktuiš naikinti. Tolstojaus nuomonė 
paruošė dirvą ir palengvino įsigalėti bolševizmui Rusijoje. Tols= 
tojaus sekėjų daugumą absorbavo į save Lietuvos valstybės apas 
ratas: Šitaip dalykams esant, mums ne tik naudinga, bet būtinai 
reikia žinoti, kad Tolstojaus pažiūros nėra rusų mokslo dogma, 
kad prieš jas stovi kita pažiūra, kuri yra ne biurokratijos paga+ 
minta, bet baisaus patyrimo, neapmokamo, dirbtinai negarsinamo, 
bet rimčiausio mokslo ir grynos sąžinės pagimdyta skausmuose. 
Iljino veikalas vadinasi: „Apie pasipriešinimą piktui jėga“ (O 
soprativlenii zlu Siloju). Jis atspausdintas Berlyne 1925. Ten 
gyvena ir autorius. 

Pačioje savo knygos pradžioje Iljinas iškelia tą klausimą, 
kurs sudaro veikalo turinį: „Ar žmogus, siekiąs dorinės tobus 
lybės, gali priešintis piktui jėga ir kardu? Ar žmogus, tikįs į 
Dievą, priimąs Jo duotą pasauliui tvarką ir savo vietą visatoje, 
gali nesipriešinti piktui kardu ir jėga? Štai vienas dvilypis klaus 
simas, kurį dabar reikia vėl iškelti ir naujai išspręsti“. (Op. cit. 
7). Kad ir maža lietuvių, siekiančių dorinės tobulybės, bet klaus 
simo reikalas tebėra didelis dėl didelio skaičiaus tautiečių per: 


1 Pikto problema, 121—152 p.p. 
2 O. soprotivlenii zlu siloju. Berlin. 1925, 7 psl. 
8 Žodį „piktas“ aš čia imu daiktavardžio prasme. 


24 AD AS 


siėmusių tomis Tolstojaus klaidomis, dėl kurių sunkiai susirgo 
Rusijos kultūra. Baugu, kad liga neužkrėstų ir mūsų. 

Tolstojaus sekėjai lietuviai, kuriems rodosi, kad jų mokys 
tojas neklydęs, mokslo sąžiningumo vedami, turėtų susipažinti su 
Iljino veikalu, geriau sakant, su Rusijos mokslo atsakymu į Tol- 
stojaus nuomones. Šisai buvo literatas, tapęs filosofu mėgėju ir 
ėmęs gvildenti teisių filosofijos problemą. Iljinas yra moksli> 
ninkas, teisininkas, filosofas, kalbąs savo specialybės srityje. 
Kaip Flammarijoną neastronomai laikė didžiu astronomu, o astro+ 
nomai tik literatu, taip ir Tolstojų nefilosofai laiko didžiu filo> 
sofu, o filosofai tik genialių apysakų autorium. Kas mokslin= 
gumą matuoja ne parduotų knygos egzempliorių skaičium, o 
pavartotojo mokslinio metodo tikslingumu, jo platumu ir gilumu, 
tam Iljinas yra vertesnis už Tolstojų. 

Tolstojus per tirštus racionalistų rūkus tiki Dievą ir pripas 
žįsta Kristų, bet nepripažįsta Bažnyčios nė tiek, kiek nuosaikieji 
protestantai. Iljinas tiki Dievą ir Kristaus Dievybę, kaip kiek: 
vienas nuoseklus krikščionis, pripažindamas taip pat ir Bažnyčią, 
tik ne katalikų, o pravoslavų. Iljinas nemini tų priekaištų, kus 
riuos vakarų krikščionims darydavo Fotijus bei Mykolas Kes 
rularas. Buvęs Maskvos universiteto profesorius dorovinės 
dogmos srityje randa už ką kaltinti katalikybę. Iš tos srities 
yra ir klausimas, ar galima naudoti jėgą piktui naikinti. 

Klystų, kas manytų, kad aš kviečiu tautiečius, susipažinusius 
su Tolstojaus pažiūromis, jas mesti ir jų vietoj imti Iljino pas 
žiūras. Ne, aš kviečiu nesitenkinti vienu Tolstojaus nuomonių 
žinojimu, bet dar pažinti ir Iljino teoriją. Pažinus jas abi, dar 
reikėtų nesitenkinti, nes tai būtų tik rusiškų minčių pažinimas, 
o jose yra stambių esminių trūkumų. 


2. Sąvoka ir problema 


Gerai supratus sąvokas ir tinkamai pastačius klausimą, lens 
gvėja jo išsprendimas; netinkamai tas dvi protinio darbo dalis 
atlikus, problema būna labai sunkiai sprendžiama, dažnai veda į 
klaidas, arba ir visai lieka neišspręsta. Iljinas teisingai sako: 
„Piktui pasipriešinimo problemą negalima tinkamai nustatyti, 
pirma nesusekus vietos, kur piktas laikosi, ir jo esmės“ (Op. c. 
17). Šitoje taisyklėje yra dvi dalys: a) susekimas vietos, kur 
piktas laikosi (miesto nachoždenije zla) ir b) jo esmės nustas 
tymas. Antroji taisyklės dalis yra pagrindinis bet kokio moksli= 
nio darbo reikalas. (Galima abejoti dėl to, ar taip labai svarbu 
nustatyti vietą, kurioje piktas laikosi. Juk labai galimas daly- 
kas, kad tų vietų bus tiek daug ir tokių įvairių, kad reikės jas 
dirbtinai glausti į mažesnį skaičių, nes šiaip, aprašinėjant jas vi= 


sas, gali susidaryti tiek daug to prirengiamojo darbo, kad per jį 
žmogus negalės prieiti prie pačios problemos. Pirmučiausiai reis 
kia pažinti pikto esmę. Ją gerai susekus, gali pasirodyti, kiek 
svarbu ar nesvarbu bus ieškoti jo vietą. 

Čia galime prisiminti, kad Jakšto knygoje „„Pikto Problemoje“ 
griežtai prisilaikyta to metodiško dėsnio, kad pirmiausia reikia 
ištirti gvildenamojo dalyko esmė. Pirmasis pašnekesys gvildena 
pikto esmę ir kilmę (Pikt. probl. 14—40 p.). Tolstojus šito 
mokslo metodo dėsnio nesilaikė. Jakštas suprato, kad pikto esmę 
nustatyti nelengva, ir Minčiaus lūpomis ištarė: „Kažin, ar nes 
perdrąsus mūsų pasiryžimas — imtis pikto problemą spręsti?“ 
(o. c. 15). Iljinas to sunkumo nepažymėjo. Jis drąsiai sako: 
„Piktas, pirmiausia, yra žmogaus sielos linkmė, esanti mumyse vis 
suose, lyg kažin kokis mumyse gyvenąs aistringas norėjimas ats 
palaiduoti žvėrį, potraukis, visuomet siekiąs praplėsti savo val- 
džią ir viską užgriebti'4. Anot Iljino, piktas yra tiktai žmoguje 
(o. c. p. 13) ir tiktai jo viduje (ib. p. 17). Visos katastrofos gam 
toje, visos išorinės nelaimės nėra piktas. Tuos dalykus žmonės 
įprato vadinti piktu, kai jų vaizduotė kiekviename įvykyje matė 
gyvą veikėją, norintį kenkti. Ir mes tą įprotį paveldėjome (ib. 17). 

Kitokią pikto sąvoką mums duoda Jakštas, ėmęs ją iš šv. 
Tomo Akviniečio: „Piktas yra netekimas to, ko tam tikros būties 
prigimtis reikalauja“ („Pikto Problema“ 19, 20). Pripažįstant 
Jakšto duodamą pikto sąvoką, arklio kojos nulūžimas bus piktas, 
nes arklio prigimtis reikalauja turėti keturias sveikas kojas. Pris 
ėmus Iljino sąvoką, tai nebus piktas, nes arklio kojos nulūžimas 
nėra žmoguje ir nėra jo vidaus dalykas, liečiąs sielą. „Nei astras 
linės katastrofos, nei miestai, žūvantieji nuo žemės drebėjimo arba 
viesulo, nei sausros nudžiovinti pasėliai, nei skaudinamieji žos 
džiai, nei degančios girios“, anot Iljino, nėra piktas („O soprotivs 
lenii zlu siloju“ p. 17). Mums dabar tenka spręsti, keno tiesa: 
ar Jakšto su Tomu Akviniečiu, ar Iljino. 

Rūsų mokslininkas savo pažiūrą gana plačiai įrodinėja nuo 
17 iki 24 p. imtinai. Tomo Akviniečio nuomonės jis neėmė dės 
mesin, kad ir mokslo metodas reikalavo žiūrėti senųjų autorių 
nuomonių. Tomas mirė 1274 m., o Iljinas rašė 1925 m. Bet Rus 
sijoje esama įpročio veikiau atsitraukti nuo mokslo metodo, kaip 
dirstelėti į senų scholastikų veikalus. Tomas buvo scholastikas 
ir tai pats žymiausias. Aišku, kad Iljinui negalima prikišti blos 
gos valios. Jis yra skaisčios sąžinės mokslininkas. Bet faktas 


* Zlo jest, prežde vsego, duševnaja sklonnost čelovieka, prisuščaja kaže 
domu iz nas; kak by niekotoroje, živusčeje u nas strastnoje chotienije k raze 
muzdaniju zvieria, tiagotienije stremiaščejesia k rasšireniju svojej vlasti i k 
polnotie zachvata (0. c. 13 p. Autoriaus pabraukta. P. B.). 


= a 


yra, kad jis šiuo atveju nukrypsta nuo taisyklės, sudarančios 
mokslo metodo pagrindą, ir padaro tai ko geriausiai mokėdamas 
mokslinio darbo metodiką. Tas faktas parodo, kaip labai Ru 
sijos kultūra yra nukrypusi nuo to, kas turėtų būti. Kai kurie 
prietarai taip smarkiai ją veikia ir taip aukštus protus siekia, taip 
giliai juos graužia, kad nė šviesiausieji bei doriausieji asmens nes 
išlieka nepaliesti. Mūsų šviesuomenei — buvusiems Rusijos 
aukštųjų mokyklų studentams naudinga būtų tai žinoti, o tie, 
kurių rankose mūsų mokslo ateitis, turėtų ypatingai šituo reiš= 
kiniu susirūpinti, kad ir Lietuvos protinė sistema nepanešėtų į 
vežimą, netekusį vieno priešakinio ir vieno užpakalinio tekinio 
tame pačiame šone. 

Iljino įrodinėjimai, kad miestų sugriuvimai, sodžių nusken- 
dimai, didysis Europos maras nėra pikto reiškiniai, nelabai ką 
gali įtikinti. Jie visi yra paremti teigimu, kad piktas yra tik 
žmoguje ir išimtinai jo sielos viduje. Tas teigimas niekuo neįro+ 
dytas ir likęs grynai dogminis bei apriorinis. Reikia pažys 
mėti, kad minėtų išvedžiojimų pabaigoje Iljinas prasitaria: „Pik+ 
to pertaisymas tiktai ir tegali įvykti tąja jėga, kurios aklas sužas 
lojimas kaip tik ir sudaro piktą“ (o. c. p. 23). Atidžiai skaitant, 
šitame sakinyje matyt: a) kad žmoguje yra jėga, b) kad tą jėgą 
galima sugadinti ir c) kad aklas tos jėgos sužalojimas kaip tik ir 
yra pats piktas. Šitas tat sakinys savaime derinasi su Tomo Ak- 
viniečio pažiūra, kad „piktas yra netekimas to, ko tam tikros 
būties prigimtis reikalauja“. Jei piktu mes vadiname kurios nors 
esančios mumyse jėgos aklą sugedimą, tai kodėl negalėtume va 
dinti kitos, kitur esančios jėgos aklą sugedimą tuo pačiu vardu? 
Aš sakyčiau, kad tiek jėgos, tiek daikto, aklas ar neaklas, su- 
žalojimas yra piktas. Kad žmogžudys tyčia peršauna žmogų, tai 
yra to nelaimingojo gyvybės sužalojimas, kurį netinka vadinti 
aklu. Kad medžiotojas netyčia peršauna savo draugą, kartais 
net brolį ar tėvą, tai yra aklas gyvybės sužalojimas; ir aš jį vas 
dinu piktu. Tiktai žmogžudžio atsitikime yra du piktu: 1+as šau< 
nančiojo sielos sugedimas ir 2sas nušautojo gyvybės sunaikinimas. 
Medžiotojo atsitikime yra tik šitas antrasis piktas. 

Iljinas jį pavadintų nei geru, nei piktu, dėl to, kad velionies 
giminėms ta nelaimė gali būti proga tapti geresniais arba blo- 
gesniais. Įvykio vertė pasirodys tada, kai žmonės dėl jo pasi- 
darys geresni ar blogesni. Bet tiesiai galvojančiam žmogui yra 
aišku, kad gyvybė buvo geras dalykas. Tą gerą dalyką sunai- 
kino šūvis; vadinasi, šūvis, naikinąs gyvybę, yra piktas, nepris 
klausomai nuo šaunančio nuotaikos. 

Rusų mokslininkas į šį išvedžiojimą atsakys, kad šūvis į kaktą 
tėvynės išdavikui, paleistas tuo tikslu, kad šnipas negalėtų jos 
pražudyti, nebus piktas, kad ir sunaikins jam gyvybę, kuri buvo 


a. R 


toks pat geras dalykas, kaip ir nušauto medžiotojo. Aš pasas 
kysiu, kad ir čia šnipo išdaviko mirtis yra piktas dalykas, nes ji 
panaikina gerą ten, kur jis turėjo būti. Tiktai žmogaus, šaunans 
čio į šnipą, elgesys nebuvo piktas, nes jis neardė tvarkos, o nes 
davė jos suardyti, kai ardymas buvo baigiamas ruošti. Šnipas 
savo elgesiu ruošėsi ardyti valstybės tvarką. Panašiai chirurgo 
peilis, perpiaudamas raumenis ir kitką, padaro piktą, bet jį vykdo 
tam, kad visa gyvybė išliktų nežuvusi, kitaip sakant, sutrukdo 
daug didesnį piktą. (Čia ir kyla klausimas, ar galima daryti 
piktą, piktui panaikinti ? 


3. Tikslas ir priemonė 


Nėra ko stebėtis, kad žmonės, supykę ant katalikų, pyksta 
ant katalikybės. Katalikams kaimynams remiant Pseudo Di- 
mitrijų į Rusijos sostą, suėmus ir išgabenus carą Vosylių Šuiskį 
į Lenkiją pačiais sunkiausiais rusų valstybės laikais, ilgai nesis 
liaunant ginčams tarp Lenkijos ir Rusijos dėl Ukrainos, rusų vis 
suomenėje išdygo, užaugo ir sustiprėjo smarki katalikybės neapy+ 
kanta. Ji pakrypo prieš jėzuitus, kai šitų pastangomis susidarė 
bažnytinė Bresto unija. Jėzuitų nekentimas Rusijoje iki pat 
Didžiojo karo buvo liguistai smarkus. Taip nusistatę žmonės 
dažniausiai naiviai tikėdavo, kad jėzuitai ardą pasaulio dorovę, 
pavartodami šlykščiausias priemones tiems tikslams, kuriuos jie 
vadindavo šventais. Paminėjęs žmogų, kuris nušauna šnipą, ir 
pripažinęs, kad tas nušovimas gali būti leistinas, nors žmogaus 
gyvybės sunaikinimas yra piktas, aš patenku į pavojų būti pris 
skirtas prie aršiausių jėzuitų, nes pateisinu pikto vartojimą 
geram tikslui. Nenorėdamas, kad kas kreivai suprastų mano 
žodžius, imu gvildenti problemą. 

Man ne tiek rūpi mano asmens pavojus susilaukti papeikimo, 
kiek galimybė įvelti visą katalikų Bažnyčią, kuri man brangi, 
kaip motina. Štai prof. Iljinas rašo: „Juk reikia neužmiršti, 
kad bažnytinė vyresnybė, leidusi jėzuitams reikšti tokias pažiūs 
ras, be abejonės, panorės imtis ant savęs? autoritetingai nustatyti 
ir formuluoti tuos, iš esmės neteisingus ir nuodėmingus paliepis 
mus, kurie „einą iš Dievo“, tačiau dėl to ne tik neužges papiktis 
nimas, bet gaus dar baisesnio dydžio, apimdamas bažnytinį autos 
ritetą ir paplisdamas visoje Bažnyčioje“. (O. c. p. 195). Profe: 


5 Prof. Iljino pabrėžta. Jo žodžiai: „Konečno, sliedujet imiet v vidu, 
čto cerkovnaja vlast, pozvoliajuščaja jezuitam vyskazyvat podobnyja vozs 
zrienija, naviernoje zachočet vziat na sebia avtoritetnoje ustanovlenije i fors 
mulirovanije tiech, po soderžaniju, nepravednych i griechovnych povelienii, 
kotoryja jakoby „ischodiat ot Boga“ odnako soblazn ne tolko ne ugasnet 
ot etogo, no primet ešče bolieje groznyje razmiery, zachvatyvaja cerkovnyi 
avtoritet i razlivajas po vsei cerkvi“ (p. 195 


zu 36 a 


soriaus mintis aiški: kalti ne vieni jėzuitai; kalta katalikų Baž- 
nyčia, kuri duoda jėzuitams laisvės skelbti nedoras dorovės tais 
sykles. Taigi suprantama, dėl ko Iljinas nėra katalikas, bet šiaip 
nuoširdžiai ir karštai tikįs krikščionis. Jam rodosi, kad kata: 
likybė, jėzuitų minamais takais eidama, prarado pagrindinį krikšs 
čioniškosios žmonėms įgimtosios dorovės dėsnį, kad savo įsivaiz= 
duotais tikslais neleistina yra daryti pikto nė tuo atveju, kai das 
rančiam rodytųsi, kad Dievas tokiam veiksmui pritariąs ir liepte 
liepiąs. 

Tačiau mes iš šalies ir šaltai pažiūrėkime į kaltinamuosius 
jėzuitus ir į jų kaltintoją mokslininką. Juk jie nesusišneka dėl 
to, kad ne ta pačia prasme ima žodį „piktas“. (Pikto sąvoka jiems 
ne vienokia. Nenorėdamas per dantis brūžinti garbingą jėzuitų 
vardą, jų vietoje aš statau save ir primenu, kad Iljinui piktas 
yra tiktai žmoguje ir tiktai jo viduje, būtent sąžinėje, kai jos 
reikalavimas yra laužomas. Aišku, kad tokio pikto nevalia das 
ryti nė jokiais tikslais, nevalia pateisinti nė jokiais „Dievo lies 
pimais“. Pats tokių „liepimų“ įsivaizdavimas yra Dievo įžeidi- 
mas. Bet aš į pikto sąvoką įvedu ne tik arklio kojos nulūžimą, 
bet ir žmogaus rankos nupiovimą ir tvirtos trobos nugriovimą. 
Taigi, aš sakau, kad mažą trobą valia nugriauti, norint jos vies 
toje pastatyti geresnę.  Kraujui užsikrėtus rankoje, valia ją nus 
piauti viso kūno gyvybės išgelbėjimo tikslu. Abiem paskuti- 
niais atvejais tikslas pateisina priemonę. Jei nebūtų gero tikslo, 
namo griovimas būtų piktas; ir rankos piovimas būtų nuodėmė, 
atseit, piktas. 

Bet Iljinas teisingai man prikištų nesąžiningą kaltina: 
mųjų gynimą, jei aš nutylėčiau, kad profesorius iš teologo Petro 
Alaganos citavo: „Dievui liepiant, valia užmušti nekaltą, vogti, 
neteisėtą lytinį santykį turėti, nes (Dievas) yra gyvybės bei mirs 
ties viešpats ir taip pildyti jo įsakymą yra pareiga“ (Iljin. op. cit. 
194). Iš Busenbaumo profesorius cituoja klausimą ir atsakymą: 
„Ar kartais valia užmušti nekaltą? — Tiesiogine intencija ir žinant 
niekad nevalia, jei Dievas, visos gyvybės Viešpats, neleidžia“ 
(ibd.). 

Anuodu teologai, jei nebūtų mirę porą šimtų metų prieš prof. 
Iljinui užgemant, o būtų skaitę jo veikalą, būtų galėję sakyti: „Už 
ką gi Tamsta mudu peiki? Juk, Tamstos „pikto“ sąvoką pri= 
ėmus, joks išorinis veiksmas nėra piktas. Juk Tamsta sakei: 
„Žmogaus gyvenime nėra ir negali būti nei gero, nei pikto, kus 
riuodu turėtų grynai kūninę prigimtį (19 p.). Mudu tik apie 
tokius veiksmus ir tekalbėjova. Mudu tik reikalavova daugiau 
už Tamstą, būtent —kad mudviejų minėtieji grynai kūniniai veikss 
mai būtų daromi tik tais atvejais, kai yra rimto ir neįsivaizduoto 
pagrindo tikėti, kad Dievas tuos veiksmus liepęs. Mudu nesa> 


Balai 4 


kėva, kad Dievo liepimą šitiems veiksmams galima įsivaizduoti 
sulig savo nuožiūra. Tamsta kaltini ir Bažnyčią, kad ji imsis 
autoritetingai nurodinėti tiems veiksmams sąlygas, nes supranti, 
kad mudu nežaidžiava subjektyviais įsivaizdinimais. Mudu jos 
neįtarinėjava, kad ji pati ims jais žaisti. Mudu sprendžiava di= 
delę ir sunkią penkių Mozės knygų iškeltą problemą“. 

Pirmojoje Mozės knygoje yra aprašyta, kad Abraomas su 
savo žmona Sara, apsigyvenęs Egipte, sakė, būk jo žmona Sara 
esanti jo sesuo. Faraonas ją paėmė gyventi su ja, kaip su žmona, 
o Abraomui davė už ją daug gyvulių. Abraomas tas dovanas 
priėmė ir leido savo žmonai svetimoteriauti su faraonu; ir Sara 
svetimoteriavo (1 Moz. 12, 11—20). Žydams besiruošiant išeiti 
iš Egipto, Mozė liepė, kad jie iš savo pažįstamų egiptiečių pri= 
siskolintų sidabrinių bei auksinių indų, nemanydami jų grąžinti 
(2 Moz.11,1—3). Su tais brangiais indais žydai išėjo iš Egipto 
ir negrįžo; nuosavybės savininkams negrąžino. Besiartindami 
prie žadėtosios žemės, žydai nužudė karalių Aradą, iškapojo jo 
žmones ir sugriovė jų miestus tik už tai, kad Aradas, besigin> 
damas nuo žydų puolimo, buvo vieną kartą nugalėjęs juos, o jie 
paskui padarė Dievui įžadą išnaikinti visą kananiečių šalį ir jiems 
pasisekė (4 Moz. 21, 1—3). Amoriečių karalių Sehoną jie nus 
žudė ir jo žemes bei žmones išdegino tik už tai, kad ginkluotus 
ateivius nesutiko perleisti per savo žemę (4 Moz. 21, 21—27). 
Bazano karalių Ogą su visa jo tauta ištiko tas pats likimas. Ten 
skaitome, kad Dievas pasakęs Mozei, kurs vadovavo žydams: 
„Aš atidaviau į tavo rankas jį ir visą jo tautą ir žemę; ir padarysi 
su juo, kaip padarei su amoriečių karalium Sehonu“ (4 Moz. 
21, 34). 

Taip pirmosiose Šv. Rašto knygose turime visus tris 
nuodėmingus veiksmus, kuriuos teologai Alagona ir Busenbaus 
mas bando pateisinti; ir beteisindami užsitraukia skaudų profes 
soriaus Iljino priekaištą sau ir savo Bažnyčiai, kuri tų teisinimo 
bandymų nesutrukdė ir nepapeikė. Turime neteisėtą lytinį san> 
tykiavimą, turime vagystę ir turime nekaltų žmonių užmušimą. 
Teologai, rašydami savo moralinės teologijos veikalus būsimiems 
kunigams, negalėjo nutylėti tų dorovinio mokslo problemų, kus 
rias sukelia Šv. Raštas. Juk kunigystės kandidatų pareiga yra 
dažnai skaityti Šv. Raštą ir galvoti apie jį. Moralinės teologijos 
autorių — Alagonos, Busenbaumo ir kitų —aiški pareiga yra pažy+ 
mėti, kad tos ir panašios veiksmų rūšys yra nuodėmingos. Bet 
Šv. Raštas jų nepapeikė, dargi, priešingai, pažymėjo Dievo įsa+ 
kymo įsikišimą. Tiesioginis tad problemos išsiaiškinimas ir gries 
biasi teisingos minties, kad Dievas yra absoliutus žmogaus gyvys 
bės ir jo veiksmų Viešpats. Profesorius Iljinas neįsigilino į šitą 
teologų psichologiją ir dėl to gana skaudžiai bei neteisingai juos 


O E 


du pasmerkė. (Gindamas tuodu ir kitus tos krypties teologus, 
aš nesakau, kad jųdviejų duotasis problemos išsprendimas būtų 
vykęs. Teologija, kaip ir kiti mokslai, nuolat žengia pirmyn. 
Pasitaiko ir jai kartais griebtis nevykusių hipotezių. Naujųjų 
būdų tai problemai išspręsti nedėstysiu, nes reikėtų pertoli nueiti 
į teologijos ir skripturistikos sritis. 

Nė prof. Iljinas nepareiškė savo nuomonės apie tą problemą. 
Numanu, kad jis jos nė nepastebėjo, kad ir palietė ją, kai dviejų 
teologų hipotezę kritikavo. Mes, jo veikalą perskaitę, galime 
atspėti jo mintį, kad išoriniai veiksmai, nebūdami nei geri, nei 
blogi, ir dėl to savo dorinę bei religinę vertę gaudami iš dvasinio 
sielos nusistatymo, minėtaisiais atvejais buvo geri. 

Prof. Iljinas savo knygos pabaigoje iškelia dar ir kitą labai 
savotišką principą, kad tobulybė ir teisingumas nesutampa (So- 
veršenstvo i spraviedlivost ne sovpadajut, 187 p.). Anot pros 
fesoriaus, „su veiklia ir gyva sąžine sąmoningai ir stropiai 
daryti tai, ką ji nepripažįsta tobula, teisti save už tatai ir 
betgi teigti savo veikimą“ (184 p.) yra „savo asmeninio neteis 
singumo priėmimas“ (prijatije svojoj ličnoj nepravednosti, p. 
204) ir tarnyba visuomenei. Žmogus tuo atveju „daro ne nuos 
dėmę, o eina tarnybą, ir jo tarnyba, neteisinga vykdymo būdu, 
negali būti pripažinta nuodėmingu, nei piktu, nei peiktinu veiks> 
mu“ (190 p.). Tos rūšies veiksmams „reikia subrendusio dvas 
sinio būdo ir reikia valios jėgos“ (184 p.). Šituos visus dalykus 
Iljinas mini įrodinėdamas, kad gerai daro žmogus, kuris jėgą 
pavartoja piktui sutrukdyti arba panaikinti. Tas pats protavi- 
mas lygiai gerai galėtų būti pavartotas ir aniems trims Mozės 
knygose aprašytiems veiksmams pateisinti. Skirtumas tarp XX 
amžiaus rusų profesoriaus ir dviejų XVII šimtmečio katalikų 
teologų yra tas, kad šiuodu pajudina absoliutųjį Dievo viešpatas 
vimą, 0 anas apsieina su mažesniais žmogaus psichikos pers 
gyvenimais. 

Jei L. Tolstojus būtų matęs Iljino ginčą su jėzuitais, tai 
būtų pasijuokęs, nes buvo tiek nutolęs nuo krikščionybės, kad 
Šventojo Rašto, ypač Senojo Įstatymo, dievišku įkvėpimų nesi: 
varžydavo. Kaip kiti racionalistai, taip ir jisai anuose trijuose 
nedorovės veiksmuose, kurių Šv. Raštas nepapeikė, būtų matęs 
vieną tik asmeninę kaltę žmonių, padariusių tuos veiksmus. Mes 
nesame racionalistai, ir mums, Iljinui ir man, vienaip rūpi, kos 
dėl Šv. Raštas tų žmonių nepapeikė, kodėl nematė kaltės jų elges 
syje? Aišku, kad tos kaltės nebuvo. Bet kyla klausimas, kaip 
tą kaltės nebuvimo faktą suderinti su Dievo apreikštuoju doros 
vės mokslu. Pabrėžiu, kad atidžiai skaitant mano minėtąsias ir 
kitas panašias Šv. Rašto vietas, randame faktą, jog kaltės nebūta, 


= 20 


bet tenai nėra pasakyta, kad įvykęs veiksmas yra pavyzdys, pas 
gal kurį galėtų taip elgtis ir kiti. 

Abraomo ir Saros elgesį Egipte galime išaiškinti tuo, ką 
Kristus pasakė apie vyro ir žmonos persiskyrimą, būtent šir= 
džių kietumu (Mt. 19, 8). Tuo vardu V. Jėzus pavadino žemą 
visuomenės dorovės lygmenį, viešpatavusį iki krikščionijos atsi+ 
radimo. Kai visuomenėje yra visuotinis ir galingas įsitikinimas, 
kad nėra bloga, pvz., žmoną paleisti, turėti vergų, užmušti žmos 
gų kare, mirtim nubausti nusikaltėlį, tai tie veiksmai juos padas 
riusio asmens sąžinėje nesudaro nuodėmės. Todėl Abraomui 
nebuvo nuodėmės kuriam laikui su savo žmona persiskirti Egipte, 
nebuvo nuodėmės Jokūbui apgauti savo akląjį tėvą Izaoką (1 
Moz. 27, 1—29), pirmaisiais krikščionybės laikais nebuvo nuos 
dėmės turėti vergų, ir šiandien nėra nuodėmės, dalyvaujant kare, 
užmušti žmogų. 

Ši pastaba, drauge su tuo, kas anksčiau pasakyta, atskleidžia 
mums dorovinės filosofijos gelmę ir parodo daug įvairybių joje. 
Ten matome daug visokių pikto rūšių ir negalime sudaryti vies 
nos elgesio taisyklės visoms pikto rūšims. Negana to, ta pati 
pikto rūšis vienaip saisto sąžinę vienu laiku, kitaip kitu, vienaip 
vengtina vienoje aplinkumoje, kitaip kitoje. (Čia pamatome, jog 
tarp daugelio pikto rūšių yra stambių skirtumų, taigi, susiduriant 
su jomis, negalima ir neleistina elgtis su jomis visomis vienaip, 
bet tinkamą elgesį reikia derinti su įvairiomis pikto rūšimis ir su 
įvairiomis padėtimis, kuriose piktas randamas arba kuriose tenka 
žmogui veikti. Sudėtinga, įvairi, plati ir didelė yra mokslinė 
gero dorovės elgesio sistema. Visos jos vienas tėra turinys: das 
ryti gera ir vengti pikto. Jei pikto būtų tik viena rūšis ir nereis 
kėtų paisyti įvairių aplinkybių, tai būtų tik viena dorovinio elges 
sio taisyklė ir nebūtų reikalo naudotis ana sudėtingąja etikos bei 
moralinės teologijos sistema. 

Dar ir šiandien yra daug žmonių, kurie nepakenčia to, kad 
dorovės mokslas sudėtingas. Jie sudaro sau kokį nors tiesmuką 
obalsį ir, jo laikydamiesi, laužo visa, kas su juo nesutinka, daž> 
niausiai kenkdami pačiai dorovei. Tai yra sektantizmo dvasia. 
Filosofai ją vadina simplicizmu. Ji yra demagogų mėgstama, nes 
trumpi, aiškūs, į maža ką teatsižvelgią obalsiai patinka nedaug 
tegalvojančioms minioms. Todėl nelaimingi yra mokslininkai, 
kad jie galvoj suima daugybę dalykų ir galvoja tiek daug, kad 
minia negali sekti paskui juos. 

Gabus, net genialus rašytojas, kad ir ne gilus filosofas, Leos 
nas Tolstojus rusų inteligentų minioms patiko savo originaliu 
ir įdomiu obalsiu: „Nedora yra vartoti jėgą piktui pasipriešinti“. 
Neteisinga būtų to obalsio autorių pavadinti demagogu. Jis des 
magoginių tikslų neturėjo. Jis, kaip ir visi jo sekėjai, tikėjo to 


> Alos 


obalsio gerumu, visai nepastebėdamas, kad tai yra simplicizmas, 
nepaisąs fakto, kad pikto rūšių yra daug ir kad negalima su vis 
somis jomis elgtis vienaip. Daug būna tokių atsitikimų, kai iš 
tikrųjų nedora yra vartoti jėgą kovoje su piktu, bet nemaža būna 
atvejų, kada ją pavartoti reikia. Kaip Tolstojus įpuolė į simpli- 
cizmą, skelbdamas savo obalsį, taip jo kritikai, peikusieji tą obalsį 
laikraščiuose, įpuolė į simplicizmą, šaukdami, jog jėga yra tam, 
kad kovotų su piktu. 

Du minėtieji teologai neleistinus lytinius santykius, vogimą 
ir nekalto žmogaus užmušimą pateisino vien bendru absoliučiu 
Dievo viešpatavimu ant žmogaus ir jo elgesių. Ar tuodu teologai 
neįpuolė taip pat į simplicizmą? Aš beveik sakyčiau: taip, tik 
aš bijau tą žodį tarti dėl to, kad neturiu jųdviejų veikalų ir nes 
galiu patikrinti. Bet juodu tik atsitiktinai tapo įvelti į ginčą tarp 
Tolstojaus ir Iljino; taigi, juodu ir visus jėzuitus galime palikti 
neužkabinėję. Svarbu pažymėti, kad vogimas ir nekalto žmos 
gaus užmušimas negalima pateisinti tuo, kuo V. Jėzus pateisino 
moterystės išsiskyrimo įprotį, viešpatavusį Senojo Įstatymo 
laikais. 

Faktas yra, kad Mozė Dievo vardu patarė savo tautiečiams 
prisiskolinti brangenybių, esant aiškiai nusistačius jų, negrąžinti. 
Taip pat Dievo vardu buvo paskelbtas reikalavimas išžudyti kas 
naniečius ir kitus, kurių gyvenimas savo vietose trukdė izraelis 
tams užvaldyti žadėtąją žemę. Aišku, kad čia nebuvo klaidingos 
taisyklės, įsišaknijusios visuomenės sąmonėje ir reikalavusios mis 
nėtųjų veiksmų. Čia yra klausimas, ar visai teisėtai Mozė pasi: 
elgė, paskelbdamas tokią Dievo valią, ir ar tas paskelbimas su- 
daro asmeninę Dievo, ne Mozės atsakomybę? (Čia pažymiu, 
kad apie tiesioginę Dievo atsakomybę negali būti kalbos, nes 
Dievas yra Pats Aukščiausias Asmuo, už Kurį nėra ir negali 
būti aukštesnio. Taigi, Dievas negali būti niekam atsakingas. 
Paprastoje kalboje paminėtoji „Dievo atsakomybė“ reiškia tik 
veiksmo sąsijį su Dievo Asmeniu. 

monės dažnai neatskiria savo sąžiningai Dievo akivaizs 
doje sugalvotos minties, duodančios sąžinei nurodymą, kaip kus 
rioje valandoje reikia elgtis, nuo V. Dievo įsakymo. Tokiu 
atveju veikėjo širdyje kyla nuoširdus įsitikinimas, kad savosios 
sąžinės nusistatymas yra Dievo įsakymo vaisius. Tą savo įsiti> 
kinimą veikėjas nuoširdžiai ir be melo skelbia žmonėms kaip 
Dievo įsakymą. 

Aš nesiimu šioje vietoje gvildenti klausimą, ar Mozė, patars 
damas tautiečiams skolintis iš egiptiečių aukso indus, kaip Dies 
vo įsakymą, buvo tikrai tokį įsakymą gavęs, ar jis tiktai nuoširs 
džiai tikėjo, kad Dievas taip buvo įsakęs. Tas pats klausimas 
man kyla visose tose vietose, kur aš Šv. Rašte randu Dievo vars 


4] o 


du teigiamą įsakymą išnaikinti užkariautuosius miestus, išžudyti 
jų žmones ir gyvuolius. Šis klausimas dar nėra Bažnyčios išspręs+ 
tas, todėl katalikų Bažnyčia dar nėra ėmusis to uždavinio, kurio 
pavojingumą taip iškalbingai žymi Iljinas, sakydamas, kad tokia 
Bažnyčios drąsa, iš Dievo išvedanti nuodėmingų veiksmų pateis 
sinimą, ne tik tuo neužgesintų papiktinimą, bet dar labiau jį iš> 
laistytų visoje Bažnyčioje (o. c. 195 p.). 

Dominikonai teologai tepripažindavo tik dvi žmogaus 
veiksmų rūšis: gerus ir blogus darbus. Iljinas pripažįsta tik 
vieną pikto rūšį, taigi, jo mintis sutampa su dominikonų pažiūra. 
Pripažinus su profesorium Iljinu, kad piktas yra tiktai nelemtas 
žmogaus sielos nusistatymas, aiškiai išeina, kad joki gerieji tiks: 
lai, joki išganingi sumetimai negali to nelemto nusistatymo pas 
teisinti. Taigi, suprantama, kodėl jis kovoja su jėzuitais teolos 
gais, pripažįstančiais tikslui galią pagerinti veiksmo rūšį. 

Kalbėdami apie tai, mes vis dėlto turime aiškiai ir stipriai 
žinoti, kad jėzuitai nepateisina nelemto sąžinės nusistatymo. Tiks 
rasis pažiūrų skirtumo branduolys yra tas, kad jėzuitai pripažįsta 
galimybę žmogaus sąžinei nenusistatyti nelemtai tada, kada, anot 
Iljino, žmogus mato reikalą pavartoti geram tikslui pačią tobus 
liausią, o esamojoje padėtyje pačią tinkamiausią priemonę. Pros 
fesoriaus Iljino žodžiais kalbant, tai bus „savo neteisingumo pris 
ėmimas“  (priniatije sobstvennoj nepravednosti). Skaitytojas 
mato, kad Iljinas iš dviejų prieštaraujančių ir kovojančių sistemų 
ima po žiupsnį minčių. Jis nepastebi, kad tuose dviejuose žiupss 
niuose tūno prieštaravimo šaknis. Dvi katalikų teologų kryptys, 
bekovodamos tarp savęs nuo XVI šimtmečio pabaigos iki XX 
piadžios, tą prieštaravimą jau pamatė ir jo išvengė. 

Jiedvi nė viena neprieina prie tokios sąvokos, kaip teisingas 
savo neteisingumo priėmimas. Juk jo prasmė, galų gale, sueina 
į vykdymą tokio elgesio, kurį sąžinė draudžia. Tai yra sąžinės 
susprogdinimas. Jei ir galima būtų tokį elgesį pateisinti kokios 
mis nors teorijomis, tai praktikoje nė vienas ganytojas negalėtų 
patarti nė vienam žmogui „savo neteisingumo priėmimo taisyks 
lės“. Ėmus jas vartoti praktikoje, kiekvienas blogas veiksmas 
galėtų būti pavadintas „savo neteisingumo priėmimu“. Juk tai 
gana plačiai vartodavo Rusijoje pagarsėjęs nelemtas asmuo, kuris 
aristokrates murkdydavo labiausiai pažeminančiose nuodėmėse, 
kad iš jų išblokštų išdidumą. Grafienės ir kunigaikštytės vei- 
kiai įprasdavo „priiminėti savo neteisingumą“ (nepravednost). 


4. Problemų išsprendimas 


Priėmus Tomo Akviniečio pikto definiciją, kad tai yra nebus 
vimas to gero, kurio tam tikros būties prigimtis reikalauja, aišku, 
kad turi būti daug ir įvairių pikto rūšių. Jakštas savo „Pikto 


Problemoje“, nemaža jų paminėdamas, pridėjo, kad visos daus 
gybės suminėti negalima. Ivanovo lūpomis Jakštas pacitavo iš 
Dostojevskio, kad žemė nuo savo žievės lig centro yra permir= 
kus krauju ir ašaromis („Pikto Problema“ 123 p.). 

Kadangi piktas yra gero nebuvimas ten, kur jis turėtų būti, 
tai piktas be gero būti negali, kaip negali būti skylės be apimančio 
ją daikto. Iš to matyti, kad gero yra daugiau kaip pikto. Dėl 
to taip pat visos pikto problemos rišasi su gero sąvoka ir jo pros 
blemomis. Pikto problemas gvildenant, visuomet reikia žiūrėti į 
prigimtį to gero, kurį piktas savo pritapimu gadina. 

Jėga yra geras dalykas, bet ją galima pavartoti kūrybos ir 
griovimo tikslams. Pavartojus ją kūrybai, tobulėja dalykas, kus 
riam ji panaudota. Pavartojus ją ardymui, genda jos paliestas 
dalykas. Ardydama dalykus, ne ji pasidaro pikta, bet pikta yra 
vartoti ją ardymui. 

Klausimas, ar gera bus pavartoti jėgą piktam sustabdyti ir 
panaikinti, reiškia klausimą, ar gera yra jėgą pavartoti kryptimi, 
priešinga piktam ? Šitaip klausimą stato visi scholastikai ir visi 
atsako, kad jėga, kaip ir šiaip visos būtys, tam yra, kad veiktų 
kryptimi, priešinga piktui. Jakštas nėra aklas scholastikas, bet 
jis tiek yra supratęs scholastikos gerumus, kad nematė nė reis 
kalo savo „Pikto Problemoje“ gvildenti klausimą, ar valia pavars 
toti jėgą prieš piktą. Aišku, kad valia. Abejonių gali būti tiks 
tai sudėtingose aplinkybėse, kur daugelio įvairių gerų ir blogų 
veiksnių susibėgimas gali padaryti, kad jėgos pavartojimas gali 
nepasiekti tikslo ir, užuot sumažinęs piktą, padidinti jį. Bet tai 
yra išskirtinės kazuistikos klausimas, o principas aiškus, kaip saus 
lė, kad jėgos uždavinys ir pareiga yra veikti kryptimi, priešinga 
piktui. 

Iljinas 223 puslapius paskyrė aiškinti tokiam aiškiam dalys 
kui ir dar neapsiėjo be tokio pavojingo dalyko, kaip savo neteis 
singumo prisiėmimo. Dar blogiau pasidarė L. Tolstojui, kurs 
drįso pasakyti, kad nedora esą vartoti jėgą piktui sutrukdyti. 
Abiejų didžios pagarbos vertų Rusijos rašytojų klaidos, būdas 
mos stačiai priešingos viena kitai, išėjo iš bendro abiem netikusio 
sąvokos sudarymo. 

Profesorius Iljinas seieingai prikiša Tolstojui, kad netinkamai 
pikto ir jėgos problemą pastatęs, negalėjo jos tinkamai išspręsti. 
Bet ir pats Iljinas dėl netinkamos pikto sąvokos turėjo daug 
sunkaus ir nenaudingo darbo ir priėjo nepatenkinamo išspren= 
dimo. 

Jydviejų abiejų sprendime tūno nepakankamai aiški pažiūra 
į gero, pikto ir tikslo santykį. Juodu abu griežtai ir absoliučiai 
sako, kad nė jokis tikslo šventumas nepagerina blogo. Tuodu yra 
linkę sakyti, kad nieko nepagerina. Juk jėgos vartojimas savai= 


E 


me nėra blogas, tačiau Tolstojaus sistemoje jis virsta blogu, kada 
yra kreipiamas prieš piktą. Aišku, kad čia neimta dėmėn 
gero, pikto ir tikslo santykių, neatsižiūrėta į įvairias gero rūšis, 
į daugybę pikto rūšių ir faktiną daugelio nevienokių įvykių sus 
sibėgimą, kurį veikėjas turi imti dėmėn, kad jo veiksmas būtų 
kūrybinis, o ne ardymas. 

Jei aš imu piktą scholastine prasme, tai skylė tilte man yra 
piktas. Ėmęs lentą, vinių ir kūgį, aš tą skylę užlopau, pavartos 
damas savo jėgą, kurios man išėjo ne ką daugiau ar mažiau, 
kaip paprastai gimnastikai. Gimnastikai išeikvota jėga su turtu, 
lygiu lentai ir vinims, yra nebloga. Jos tikslas nėra mano sveis 
kata. Tiltui užlopyti jėga ir lėšos yra geresnės, nes jų tikslas 
yra patarnavimas visuomenei. Aišku, kad patarnavimas visuo> 
menei yra kilnesnis už patarnavimą sau. Drauge neabejotina, kad 
neblogas veiksmas gali pasidaryti geresnis, kai prie jo prisideda 
geras tikslas. 

Policininkas pavartoja savo jėgą ne gimnastikai, ne tilto skys 
lei užlopyti, bet vagiui už rankos nutverti ir jam į kalėjimą nus 
vesti. Karininkas kovoje pavartoja savo jėgą tėvynei ginti. Tol- 
stojus abu tuodu jėgos vartojimu smerkia, visai nepeikdamas 
tikslų, kuriam juodu padaryti. Iljinas pagiria ir veiksmus ir 
tikslus. 

Scholastiškai žiūrėdami į dalykus, mes matome, kad karis 
ninko veikla kovoje yra vesti kareivius į žmonių užmušimo darbą 
ir pačiam tai daryti, o policininko veikla yra atimti iš žmogaus 
įgimtą jam laisvę. Tiek laisvės atėmimas iš žmogaus, tiek žmo 
nių užmušimas arba pasiruošimas jam yra piktas. Bet tėvynės 
apgynimas yra geras, didesnis už vertę tų gyvybių, kurios žus 
kovoje, ir vagies areštavimas yra geras, didesnis už blogai vartos 
jamos laisvės teisę. Taigi, scholastikai sako, kad yra tokių pikto 
rūšių, kurias pateisina geras tikslas. (Čia susyk reikia pridėti, 
kad tiktai materialinis piktas gali būti pateisinamas tikslo ge- 
rumu. Chirurgo peilis dažnai daugiau perpiauna mėsų, kaip pešs 
tuko geležtė, bet chirurgo tikslas yra kilnus, ko nėra peštuko 
veiksme. Materialinė veiksmo dalis — raumenų perpiovimas — 
abiem atvejais yra vienoda. ų 

Yra dvasinio pikto, kurio definiciją davė Iljinas 13 savo knys 
gos puslapyje, būtent—kada žmogus savo sielos gilumoje linksta 
atpalaiduoti savyje žvėrį ir daryti tai, ką jo paties sąžinė pripa- 
žįsta nedora. Šitą pikto rūšį scholastikai vadina „„malum iustrins 
secum“, arba „malum in se“ (t. y. piktas iš esmės). Jis niekuomet 
ir jokio tikslo negali būti pateisintas. Visi scholastikai senovėje 
ir šiandien, jėzuitai ir nejėzuitai, vienaip tiki ir sako, kad, galint 
viso pasaulio taiką ir laimę apdrausti, visų stabmeldžių atvirtimą 
prie Kristaus užtikrinti vienu tiktai niekam nekenksmingu melo 


44 


sakiniu, neleistina nuodėmė būtų tai padaryti. Tuo posakiu vaiz= 
duojama tiesa, kad vidinio dvasios nuodėmingo veiksmo nepas 
teisina nė joki švenčiausi tikslai nepaisant jų didumo. 

Liūdna ir skaudu matyti, kad žmonės dažnai ginčijasi tik 
dėl žodžių, gana skaudžiai vieni kitus smerkdami. Iljinas ir kas 
talikų teologai vienaip pripažįsta, kad dora ir gera yra pavartoti 
jėgą piktui sustabdyti arba sunaikinti. Iljinas ir katalikų teolos 
gai vienaip skelbia, kad gera ir dora yra chirurginė operacija, są+ 
žiningo kario veikla, teisingų teismo ištarmių įvykdymas ne be 
skausmo nusikaltėliui. Bet Iljinas kaltina teologus beveik švents 
vagišku burnojimu prieš Dievą, kad Viešpaties absoliučiu autos- 
ritetu pateisina nedorovę, o teologai profesoriaus Iljino teorijoje 
randa sąžinės sprogdinimo žymių. 

Šaltai žiūrint į dalykus, matyti, kad viena prieš kitą stovi. 
dvi minčių sistemos: viena senesnė, kita jaunesnė; viena daugelio 
išdirbta, kita vieno, giliai galvojančio asmens sudaryta. Šiame 
straipsnyje aš jau gana aiškiai pareiškiau, kad pirmenybę pris 
pažįstu scholastikų sistemai. Tas pripažinimas man anaiptol nes 
trukdo gerbti protinio profesoriaus Iljino darbo jo kovoje su vis 
suomenei žalingomis Leono Tolstojaus klaidomis. Kaip žmogų 
įvertinu ir šitą, bet, gerbdamas jo asmenį, nemažiau energingai 
kovoju su jo klaidomis. 

Iljino veikale dar trys dalykai man nepatinka. Pirmiausia nes 
tikęs ir moksliškai neapdirbtas dvasinės žmogaus tobulybės kris 
terijus, pagal kurį išeina, kad žmogus, vartojąs jėgą piktui sus 
trukdyti, išeina lyg žemesnis už žmogų, nevartojantį to. Nepa- 
tinka man pagyrimas maldos už velnią, nes aš jos nemoku sudes 
rinti nei su V. Kristaus (Lk. 16, 26), nei su šv. Povilo žodžiais 
(2 Kor. 6, 14). Pagaliau man nelabai suprantama, kodėl žmoguje 
skiriama dvasia nuo sielos. Juk rodosi, kad žmoguje siela yra 
dvasia ir dvasia yra siela. Šitas, dažnai Iljino veikale minimas, 
bet niekuomet nepaaiškinamas, dvasios ir sielos atskiras pabrės 
žimas gali sukelti skaitytojuje mintį, kad autorius perdaug žiūri 
į teosofų hipotezes. 

Šiame straipsnyje man teko gana daug vietos skirti Iljino ir 
mano pažiūrų skirtumams nušviesti, bet aš bijau, kad skaitytojas 
nemanytų, būk to ypatingai gerbtino asmens veikale yra daug 
klaidų. Iš tiesų gi turiu pasakyti, kad veikalas nėra velte nus 
veltas, bet rūpestingai, sąžiningai ir kilnia dvasia, giliu įsitikinis 
mu parašytas. Dorovei ir tiesai jis nuoširdžiai tarnauja. Jis nėra 
lietuvio, bet ruso; ir ne kataliko, bet pravoslavo dvasios padaras. 
Tačiau ir lietuvis katalikas jame ras daug dvasios brangenybių. 
Deja, autoriui nerūpėjo, kad pravoslaviškoji Rusija pasistūmėtų 
kiek artyn prie katalikybės. Jei kada nors išnyktų nesutarimas 
tarp katalikų ir pravoslavų, kova su piktu, taip smarkiai ir žiau=- 
riai įsigalėjusiu pasaulyje, eitų kur kas sparčiau ir lengviau. 


Turinys 


PRAKALBA . 


I. Su Jakštu per pikto laukus: 


— Šis tas apie veikalą | 

— Plačiai. pastatytas pikto esmės klausimas. 
— Epikūras ir pikto problema . S 
— Sąranga piktui Po 

— Bolševizmas 

— Karas 

— Kentėjimų prasmė 

— Mirtis 

— Pragaras 

— Pro domo sua (A. Jakšto prierašas) 


SL ADAFD B RSNS 


— 


II. Pikto naikinimas ir Iljinas 
1. — Du rusai apie vieną pikto problemą 
2. — Sąvoka ir problema š ' 
3. — Tikslas ir priemonė 
4. — Problemų išspendimas .
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Su Jakštu per pikto laukus; Pikto naikinimas ir Iljinas"

See other formats
